nusiginklãvimas, dalinis ginkluotės mažinimas arba visiškas jos atsisakymas. Dalinis nusiginklavimas glaudžiai susijęs su ginklų kontrole, dažnai šie terminai vartojami sinonimiškai. Nusiginklavimo svarbiausias tikslas − užkirsti kelią karams. Gali būti ir kitų siekių, pvz., kariniam pasirengimui numatytas lėšas skirti kitoms reikmėms. Istoriškai nusiginklavimas dažniausiai rėmėsi vienokia ar kitokia pacifizmo forma, naujausiaisiais laikais atsirado ir požiūris, kad šiuolaikinės ginkluotės griaunamoji galia ne tik peržengia priimtinas moralumo ribas, bet vargu ar ją (pvz., branduolinį ginklą) naudojant racionalu siekti politinių tikslų.
Vienas seniausių žinomų nusiginklavimo pritaikymo tarptautiniuose santykiuose pavyzdžių − 202 pr. Kr. Kartaginos ir Romos taikos sutartis. Pagal ją turėjo būti sunaikinti visi (išskyrus 10) Kartaginos karo laivai, ribojamas gyventojų ginklavimasis, Kartaginai uždrausta turėti ir dresuoti karinius dramblius. Viduriniais amžiais nusiginklavimo idėją mėgino paremti Katalikų Bažnyčia: jos potvarkiais siekta kurti taisykles, kurios apsaugotų kare nedalyvaujančius asmenis ir jų turtą, 1139 Antrasis Laterano susirinkimas uždraudė naudoti arbaletą prieš krikščionis. Europos šalių valdovai daliniu nusiginklavimu labiau susirūpino dėl Trisdešimties metų karo (1618−48) brutalumo: kai kurios šalys susitarė dėl ginklo naudojimo tik prieš ginkluotąsias pajėgas, humaniško elgesio su belaisviais ir sužeistaisiais, pagerintas kariuomenės aprūpinimas, kad būtų išvengta plėšikavimo. 19 a. pradžioje atsirado ir geografiškai apibrėžto dalinio nusiginklavimo precedentas − pagal 1817 Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sutartį buvo apribota, vėliau panaikinta kariniai laivynai Didžiuosiuose Ežeruose ir karinės pajėgos palei visą JAV ir Kanados sieną. Vėliau dėl industrializacijos valstybių karinė galia didėjo, bet apie nusiginklavimą imta daugiau kalbėti tik 19 a. pabaigoje, kai ginklavimosi ir karo papročių klausimais pradėtos šaukti Ženevos konferencijos (1899 ir 1907). Šią tradiciją bandyta tęsti ir laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, bet daug susitarimų, pvz., 1932 Pasaulinės nusiginklavimo konferencijos nutarimai, liko tik deklaratyvūs. Veiksmingesnis buvo 1925 Ženevoje pasiektas susitarimas nenaudoti nuodingųjų dujų kariniams tikslams. Šio susitarimo dauguma šalių vėliau iš esmės laikėsi, tik Italija 1936 panaudojo nuodingąsias dujas Etiopijoje, Japonija 20 a. 4 dešimtmetyje − Kinijoje, Egiptas 1964−70 − Jemene.
Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinė bendruomenė dėl ginklavimosi varžybų pradėjo aktyviau spręsti nusiginklavimo problemas (Jungtinių Tautų Chartijos 11 straipsnyje nurodyta, kad Generalinė Asamblėja gali svarstyti bendruosius nusiginklavimo ir ginklavimosi kontrolės principus, 26 straipsnis reikalauja, kad Saugumo Taryba tvirtintų ginklų kontrolės sistemos kūrimo planus, talkinti šioje veikloje pagal 47 straipsnį įkurtas karinis komitetas). Pavyko šiek tiek apriboti ginklavimosi varžybas, pasirašius sutartis: Antarkties (1959, įsigaliojo 1961, pasirašė ir ratifikavo 45 valstybės; paskelbta faktiškai pirmoji beatomė zona), Branduolinio ginklo bandymų uždraudimo 3 sferose (1963; dalyvauja 110 valstybių), Kosmoso (1967, paskelbta dalinė kosmoso demilitarizacija, įskaitant draudimą išvesti masinio naikinimo ginklą į orbitą aplink Žemę, dalyvauja 98 valstybės), Beatomės zonos Lotynų Amerikoje (1967; dalyvauja 33 valstybės), Branduolinio ginklo neplatinimo (1968, įsigaliojo 1970, dalyvauja 189 valstybės), Jūrų dugno (1971, dalyvauja 73 valstybės, dar 30 pasirašė, paskelbta jūros dugno dezatomizacija), Biologinių ginklų konvencija (1972, įsigaliojo 1975, draudžia kurti, gaminti ir laikyti biologinį ginklą, iki 2008 ratifikavo arba prisijungė 163 valstybės), Karinio ir kitokio žalingo poveikio aplinkai priemonių uždraudimo (1977, įsigaliojo 1978, dalyvauja 73 valstybės), Mėnulio sutartis (1979, pasirašė 16 valstybių; susitarimas dėl valstybių veiklos Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose), Cheminio ginklo konvencija (1992, ratifikavo 188 valstybės, iki 2009 04), Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartis (1996, pasirašė 183, ratifikavo 151 valstybė, iki 2009 11).
Labai reikšmingi dvišaliai JAV–SSRS susitarimai dėl strateginio ginklo apribojimo (1972–79), sutartis dėl vidutinio ir trumpojo nuotolio raketų likvidavimo (1987), dėl strateginės ginkluotės sumažinimo (1991), JAV–Rusijos sutartis (Maskvos sutartis) dėl strateginės puolamosios ginkluotės sumažinimo (2002), Prancūzijos–SSRS (1976), Didžiosios Britanijos–SSRS (1977) susitarimai užkirsti kelią branduolinio karo grėsmei. Daug pasiekta ribojant konvencinę ginkluotę (pvz., plėtojasi kampanija dėl pėstininkams skirtų minų uždraudimo, 1977 uždraustas JAV dažnai Vietname naudotas napalmas). Išlieka ir tvirta nusiginklavimo politikos opozicija. Nusiginklavimo kritikai pabrėžia, kad ginklavimasis yra ne tik stipriojo galimybė užpulti, bet ir silpnojo priemonė gintis. Anarchinėje tarptautinių santykių sistemoje neįmanoma priversti valstybių nesiimti jėgos, dėl to gynybos tikslais valstybės turi ginkluotis. Nurodoma, kad branduoliniame amžiuje yra tik vienas realus būdas užkirsti kelią karui − atgrasinimas. Nusiginklavimas neįmanomas iš esmės nepertvarkius tarptautinės politinės sistemos ir tarptautinių santykių tradicijų. Visiško nusiginklavimo skeptikus iš esmės palaiko ir realios politikos vykdytojai – vyriausybės, nors 20 a. pabaigoje atsirado ir nusiginklavimo politikos laimėjimų, pvz., disponuoti branduoliniu ginklu atsisakė Baltarusija, Kazachija, Pietų Afrikos Respublika, Ukraina; Argentina ir Brazilija nutraukė branduolinio ginklo kūrimą.