nusikastamas nerūpestingùmas, nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, kai asmuo nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nusikalstamas nerūpestingumas yra viena neatsargumo rūšių (kaltė). Pavojingo veikos pobūdžio nesupratimas nereiškia, kad asmuo nesupranta savo elgesio faktinės pusės. Jis supranta, kad atlieka tam tikrą poelgį, bet konkrečią situaciją suvokia ne iki galo, klaidingai vertina savo poelgio socialinę reikšmę. Įpareigojant asmenį numatyti savo veikos pavojingus padarinius, kartu įpareigojama suprasti ir savo veikos pavojingumą. Turėjimas numatyti pavojingus padarinius kyla iš tam tikrų teisės aktų, atsiranda dėl asmens teisinės padėties, esant bendro gyvenimo patirčiai ir kita. Vis dėlto vien objektyvaus pagrindo nepakanka traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamo nerūpestingumo forma padarytą nusikalstamą veiką. Visais atvejais turi būti nustatyta, kad asmuo galėjo numatyti, jog jo veika sukels pavojingų padarinių. Galėjimas numatyti pavojingus padarinius priklauso nuo žmogaus individualių savybių ir aplinkybių, kuriomis atliekama atitinkama veika. Turėjimas ir galėjimas numatyti padarinius yra teisinis pagrindas atsirasti baudžiamajai atsakomybei, nesant bent vieno iš jų nėra ir atsakomybės. Norint pripažinti, kad asmens veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, būtina nustatyti, jog asmuo pažeidė savo pareigą būti dėmesingam ir atidžiam atliekant savo darbą. Jei asmuo neturi tokios pareigos, ši kaltė jam negali būti inkriminuojama. Turi būti nustatytas ir subjektyvusis kaltės kriterijus – pareigą turinčio asmens reali galimybė suvokti daromos veikos pavojingą pobūdį, numatyti padarinius, atsisakyti poelgio ir išvengti pavojingų padarinių atsiradimo.
LIETUVOJE nusikalstamo nerūpestingumo sąvoką apibrėžia Baudžiamasis kodeksas (2000, įsigaliojo 2003).
1431