nusikalstamas pasitikėjimas

nusikastamas pasitikjimas, nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, kai asmuo numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Nusikalstamas pasitikėjimas yra viena neatsargumo rūšių (kaltė). Asmuo supranta savo veikos ne pavojingą, bet rizikingą pobūdį – ne tai, kad jis atlieka nusikalstamą veiką, bet kad elgiasi rizikingai (kartais rizikingas asmens elgesys gali sudaryti ir teisės pažeidimo sudėtį, pavyzdžiui, saugaus greičio viršijimas), o tai ir sukelia baudžiamųjų įstatymų numatytus padarinius. Esant nusikalstamam pasitikėjimui asmuo numato pavojingus padarinius tik kaip galimus, tai yra pavojingi padariniai numatomi tik abstrakčios formos (pavyzdžiui, viršydamas saugų greitį asmuo numato, kad gali kilti tam tikrų pavojingų padarinių, bet konkrečiai jų neįsivaizduoja) ir kaip mažai tikėtini. Tikėjimas, kad dėl nusikalstamo pasitikėjimo bus išvengta padarinių, negali būti paremtas nežemiškomis jėgomis ar laime, jis turi remtis apskaičiavimais, objektyviomis aplinkybėmis ar jėgomis, kurios, kaltininko požiūriu, turėtų padėti išvengti pavojingų padarinių. Tikėjimo objektyviais veiksniais nustatymas yra būtinas nusikalstamo pasitikėjimo elementas, bet nepakankamas kaltei konstatuoti. Nusikalstamo pasitikėjimo, kaip neatsargios kaltės, esminis požymis yra asmens atliekamų apskaičiavimų ar tikėjimo lengvabūdiškumas. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti tai būtina nustatyti ir įvertinti. Išvada apie pasitikėjimo lengvabūdiškumą yra ta, kad asmuo nepakankamai atidžiai įvertino situaciją, pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis pasitikėjo, o šios objektyviai buvo nepakankamos, kad būtų galima išvengti padarinių. Vienas kriterijų išvadai padaryti – kaip tokioje situacijoje elgtųsi kitas įstatymus gerbiantis asmuo. Jei kitas asmuo panašioje situacijoje nedrįstų remtis ta aplinkybe, kuria rėmėsi kaltininkas, nerizikuotų panašiai elgtis, galima daryti išvadą apie lengvabūdišką kaltininko pasitikėjimą. Ir atvirkščiai, jei kiti asmenys panašioje situacijoje taip pat remtųsi ta aplinkybe, kuria rėmėsi kaltininkas, darytina išvada, kad asmens apskaičiavimai ir jo poelgis neprieštarauja baudžiamajai teisei. Galutinę išvadą apie kaltę ir nusikalstamą pasitikėjimą visada turi padaryti asmuo, atliekantis tyrimą, o teisme – teisėjas.

LIETUVOJE nusikalstamo pasitikėjimo sąvoką apibrėžia Baudžiamasis kodeksas (2000, įsigaliojo 2003).

1431