nusikalstamùmo geogrãfija, mokslas, tiriantis nusikalstamumo teritorinę diferenciaciją bei ryšius tarp geografinių sąlygų ir nusikalstamumo lygio įvairaus taksonominio rango teritorinėse sistemose; viena jauniausių geografijos šakų. Sistemingi kiekybiniai ir kokybiniai nusikalstamo elgesio erdvėje tyrimai padeda įvertinti esamą kriminogeninę situaciją, skirtingų tipų nusikalstamų veikų teritorinę sklaidą, išskirti tendencijas ir prognozuoti jų tolesnę raidą, formuluoti strategijas ir optimizuoti išteklius su nusikalstamumu susijusioms problemoms spręsti.
Nusikalstamumas domina įvairių mokslo sričių specialistus (sociologus, kriminologus, ekologus, urbanistus, geografus), todėl nusikalstamumo geografija glaudžiai siejasi su socialine geografija, sociologija ir kriminologija bei gali integruoti šių mokslų metodologiją.
Nusikalstamumo geografijos analitikai atskleidžia bendruosius nusikalstamumo geografinius bruožus, t. p. sudėtingesnius šio reiškinio aspektus – nusikalstamumo difuziją, nepilnamečių nusikalstamumo ypatybes, ryšius su socialinės ir fizinės aplinkos elementais, atskirų struktūrinių nusikalstamumo elementų teritorinę sklaidą.
policijos registruotų įvykių internetinis žemėlapis (Lietuvos erdvinės informacijos portalas, 2021)
Nuasmeninti, agreguoti tyrimų duomenys (nėra galimybės identifikuoti konkrečių asmenų ar gyvenamųjų vietų) naudojami teisėsaugoje įkalinimo ir pakartotinio nusikalstamumo modeliams nagrinėti, urbanistinių struktūrų ir kriminogeninės aplinkos sąsajoms analizuoti, nusikalstamumo prevencijos ar nusikalstamumo mažinimo programoms (pvz., Saugios kaimynystės projektas) taikyti, visuomenei informuoti. Su nusikalstamumu susijusių problemų suvokimą, jų prevencijos būdų ieškojimą, viešojo saugumo užtikrinimo miestų planavimo priemonėmis vystymą palengvina nusikaltimų kartografavimas (nusikalstamumo žemėlapiai) ir jų erdvinė analizė (padeda įvertinti kriminogeninę situaciją, kylančias grėsmes gyvenamojoje aplinkoje, tinkamai pasirinkti gyvenamojo būsto ar verslo investicijų vietas).
Tyrimų metodai
Skiriami lyginamieji, arba geografiniai (tarpusavyje lyginama skirtingų teritorijų kriminogeninė situacija), erdvinės analizės (padeda identifikuoti tam tikrais rodikliais išsiskiriančias teritorijas, ieškoti to priežasčių bei paaiškinimų), kartografiniai (žemėlapiuose pateikiama erdvinius ryšius atskleidžianti arba esamą situaciją vaizduojanti informacija), statistinės analizės (nustato nusikalstamumo rodiklių reikšmes, padeda išskirti statistiškai reikšmingus ir prasmę turinčius rodiklius), literatūros ir istorinių šaltinių analizės (leidžia stebėti istorinius duomenis, ieškoti tendencijų, naudoti kitų tyrėjų patirtį) tyrimų metodai.
Istorija
Nors pirmąsias sąsajas tarp nusikalstamumo ir jo teritorinio pasiskirstymo Prancūzijoje ir Belgijoje tyrė geografas Andriano Balbi ir teisininkas bei statistikos mėgėjas André-Michelis Guerry dar 19 a. 3–4 dešimtmetyje, geografai šia kryptimi susidomėjo tik 20 a. pabaigoje. Ilgą laiką nusikalstamumo tyrimai apsiribojo žvalgybine (nusikalstamų veikų stebėjimas ir palankių sąlygų saugumui užtikrinti sudarymas), kriminalistine (nusikalstamų veikų kriminalistinių charakteristikų stebėjimas) ir strategine (įvairių strategijų kovai su nusikalstamumu sudarymas) nusikaltimų analize. 20 a. 8 dešimtmetyje nusikalstamumo geografija pradėta domėtis Didžiojoje Britanijoje – geografas Herbertas Davidas nagrinėjo miestų nusikalstamumo lygio ir socialinės aplinkos priklausomybę (1982).
Nuo 1986 nusikalstamumo geografijoje pradėta naudoti kompiuterinė ir programinė įranga. Ji suteikė galimybę darbus atlikti greičiau ir kokybiškiau, lėmė naujų tyrimų krypčių (pvz., su paros laiku ir prekyba miesto centre susijusių smurtinių nusikaltimų karštųjų vietų nagrinėjimas), išsamios mokslinės literatūros atsiradimą.
Veikalai
Nusikalstamumo geografijos mokslo raidą ir jos pokyčius atspindi atlikti tyrimai bei paskelbti veikalai. Jų išleido: Andriano Balbi ir André-Michelis Guerry Švietimo situacijos ir nusikaltimų skaičiaus lyginamoji statistika / Statistique Comparée de l’ Etat de l’Instruction et du Nombre des Crimes (1829, Prancūzija), André-Michelis Guerry Esė apie Prancūzijos moralės statistiką / Essai sur la Statistique Morale de la France (1833, Prancūzija), Adolpheʼas Queteletas Traktatas apie žmogų ir žmogaus vystymąsi / Sur l’homme et le développement de ses facultés, ou Essai de physique sociale (1835, Prancūzija), Cliffordas Shaw ir Henris D. McKay Nusikalstamų veikų normų tyrimas, atsižvelgiant į vietinių bendruomenių diferencines charakteristikas Amerikos miestuose / A Study of Rates of Delinquentsin Relation to Differential Characteristics of Local Communities in American Cities (1942, Jungtinės Amerikos Valstijos), Keith D. Harries Nusikalstamumo geografija ir teisingumas / The Geography of Crime and Justice (1974, Jungtinės Amerikos Valstijos), Davidas T. Herbertas Nusikalstamumo geografija mieste / The geography of urban crime (1982, Didžioji Britanija), Victoras Goldsmithas Nusikalstamumo modelių analizė: praktinės galimybės / Analyzing Crime Patterns: Frontiers of Practice (su kitais, 2000, Jungtinės Amerikos Valstijos), Spenceris Chainey ir Jerris Ractliffe GIS ir nusikalstamumo geografija / GIS and Crime Mapping (2005, Didžioji Britanija), Aleksandras Badovas Postsovietinio laikotarpio nusikalstamumo geografija Rusijoje / Geografija prestupnosti v Rossii v postsovetskij period (2009, Rusija), Derekas J. Paulsenas Nusikalstamumas ir planavimas / Crime and Planning (2012, Jungtinės Amerikos Valstijos), Rachel B. Santos Nusikaltimų analizė naudojantis nusikalstamumo žemėlapiais / Crime Analysis with Crime Mapping (2016, Jungtinės Amerikos Valstijos).
Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji nusikalstamumo geografijos moksliniai tyrimai pradėti tik po Nepriklausomybės atkūrimo.
Kryptingų nusikalstamumo geografijos tyrimų Lietuvoje raidai numatyti kartografas Darius Vasiliauskas pasiūlė (2014) bendrą struktūrinę schemą. Joje išskiriami 3 sektoriai, kiekvienas jų siejamas su skirtingomis mokslo sritimis (jų teorinės metodologijos suteikia pagrindą nusikalstamumo geografijos tyrimams atlikti). Teritorinės diferenciacijos ir dinamikos sektorius (geografinė dedamoji) analizuoja nusikalstamumo erdvinę sklaidą, formuojamas teritorines struktūras, jų diferenciaciją, morfologiją ir dinamiką. Sąsajų su aplinka sektorius (geosocioekologinė dedamoji) nagrinėja nusikalstamumo ir aplinkos (fizinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės, psichologinės ir kitų) tarpusavio ryšius, jų sąveikas, genezę ir dinamiką. Saugumo jausmo ir nusikaltimų baimės sektorius (geosociologinė dedamoji) domisi visuomenės narių suvokiamu saugumo jausmu realioje fizinėje erdvėje, tų erdvių nustatymu ir kartografavimu, jų geneze, dinamika ir lyginimu su faktine situacija.
Nusikalstamų veikų žinybinio registro žemėlapis (Informatikos ir ryšių departamentas, 2021)
Pirmųjų užuominų apie nusikalstamumo geografiją galima aptikti 1995 Stasio Vaitekūno vadovėlyje Geografija: pasaulio socialinė geografija. Teritoriniu aspektu nusikalstamumas nagrinėtas keliuose Teisės instituto mokslininkų Petro Ragausko (2000), Sonatos Mališauskaitės-Simanaitienės (2008) darbuose. Kriminologė Aušra Pocienė aptarė aplinkos kriminologijos teorijų taikymo perspektyvas Lietuvoje (2009) bei saugumo užtikrinimo miestuose problematiką (2010, su kitais). Kauno technologijos universiteto mokslininkai (Kęstutis Zaleckis, Irina Matijošaitienė ir kiti), 2012–13 vykdant mokslinį projektą Erdvinė miesto struktūra ir gyventojų saugumas, tyrinėjo ryšį tarp erdvinių urbanistinių struktūrų ir nusikalstamumo didžiuosiuose Lietuvos miestuose, aiškinosi nustatyto ryšio priežastis ir dėsningumus. Klaipėdos mokslininkų (Eduardo Spiriajevo ir kitų, 2016) monografijoje nagrinėti 1990–2010 laikotarpio nusikaltimai Klaipėdoje.
Nuo 2011 Vilniaus universiteto kartografai – G. Beconytė, Andrius Balčiūnas, Darius Vasiliauskas ir kiti sistemingai vykdė nusikalstamumo erdvinės sklaidos Lietuvoje tyrimus.
Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų pagrindu Informatikos ir ryšių departamentas skelbia interaktyvų internetinį žemėlapį. Lietuvos erdvinės informacijos portale galima atsisiųsti apibendrintus Lietuvos policijos registruotų įvykių duomenis ir juos peržiūrėti internetiniuose žemėlapiuose.
Mokslinių darbų nusikalstamumo geografijos tematika paskelbė: Jūratė Galinaitytė ir Tomas Rudzkis Šiuolaikinio nusikalstamumo sampratos problema (2005), Agnė Eismontaitė ir G. Beconytė Nusikalstamumo augimo Lietuvoje prognozė įvertinant jo erdvinę sklaidą ir sąsają su registruotu nedarbu (2011), 2010 m. šalies įvykiai ir nusikalstamumas – viešosios informacijos pateikimas žemėlapiuose (2011), Vilniaus miesto policijos 2010 ir 2011 m. registruotų įvykių teritorinė sklaida (2012), G. Beconytė Nusikalstamumo tendencijos Vilniaus miesto urbanistinėse erdvėse 2012 m. (2014, su kitais), Darius Vasiliauskas Nusikalstamumo geografija Lietuvoje: tyrimų apžvalga (2014), Vytautas Bielinskas Visuomenės saugumas monofunkcinėse Vilniaus miesto zonose (Public safety in monofunctional zones of Vilnius city 2014, su kitais), Eduardas Spiriajevas Nusikalstamų veikų teritoriniai klasteriai ir jų struktūros diferenciacija: Klaipėdos miesto atvejis (2015), G. Beconytė, Darius Vasiliauskas ir Michaelis Govorovas Lietuvos policijos 2015–2019 m. registruotų įvykių erdvinė sklaida ir dinamika (2020).
Nusikalstamumo geografijos raidai Lietuvoje svarbūs ir studentų baigiamieji darbai – Anželikos Tonkalytės Geografiniai nusikalstamumo Lietuvoje aspektai (1999), Donato Černiausko Nusikalstamumo teritorinės sklaidos ypatumai Vilniaus mieste (2006), Agnės Eismontaitės Nusikalstamumo analizė Lietuvoje erdvinės statistikos metodais (2008 m.) (2010), Agnės Valukonytės Vagysčių ir plėšimų koncentracijos židinių teritorinės sklaidos tyrimas Vilniaus mieste 2013 m. (prekybos centrų pavyzdžiu) (2014).
3226