nusikalstamùmo preveñcija, socialinė veikla, garantuojanti svarbiausių socialinių vertybių apsaugą, aiškinanti nusikalstamumo priežastis ir sąlygas, pagal tam tikrą priemonių sistemą daranti poveikį (užkertanti kelią) nusikalsti linkusiems asmenims. Nusikalstamumo prevencija reiškiasi kaip individų, jų grupių, visuomeninių organizacijų, bendruomenės, savivaldos, visos visuomenės ar valstybės veikla, kurios tikslas – nusikalstamumą sukeliančių veiksnių šalinimas, jų papildomų neutralizatorių kūrimas, poveikis konkretiems asmenims ar asmenų grupėms, socialinėms ir valstybinėms institucijoms siekiant teigiamų socialinių ar tokių asmenų ir institucijų elgesio pokyčių, kurie sumažintų nusikalstamumą ar kitaip pozityviai jį veiktų. 21 amžiaus pradžioje ypač akcentuojama savivaldos, vietos bendruomenių, verslo struktūrų ir individų veiklos, jų bendradarbiavimo reikšmė nusikalstamumo prevencijai.
Skiriami nusikalstamumo prevencijos subjektai (vykdo nusikalstamumo prevenciją), objektai (jiems skirta ši veikla) ir priemonės (pavyzdžiui, nusikaltimų žalos mažinimas, sušvelninimas, taip pat asmens įtraukimas į darbinę veiklą ir kita). Pagal objektą skiriama bendroji (skirta šalinti ar neutralizuoti nusikalstamumą skatinančius veiksnius) ir individualioji (skirta tiesiogiai konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei norint juos paveikti, kad nedarytų nusikaltimų) nusikalstamumo prevencija. Asmenis, kuriems taikoma nusikalstamumo prevencija, galima suskirstyti į dvi teisiškai reikšmingas grupes: jau padariusius nusikaltimą, teisės pažeidimą ar kitais veiksmais įgijusius oficialiai patvirtintą teisiškai reikšmingą statusą (nuteistieji) ir potencialiai linkusius daryti teisės pažeidimus (administraciniai pažeidimai, narkomanija, alkoholizmas ir kita), nusikaltimus, bet neįgijusius teisiškai reikšmingo oficialaus statuso. Individualios nusikalstamumo prevencijos priemonės: įtikinimas (aiškinamas veikų pavojingumas, žalingumas, nenaudingumas pačiam nusikaltimo subjektui, įstatymai, numatytos bausmės), prievartos priemonės (pavyzdžiui, administracinės nuobaudos, nepilnamečių išsiuntimas į mokymo ir globos įstaigą, įpareigojimas neišvykti iš nurodytos vietos), pagalbos įvairios formos (darbo ir buities minimalių sąlygų sutvarkymas, psichologinė pagalba, neigiamos nuomonės apie save mažinimas, teigiamo elgesio skatinimas, neigiamos aplinkos keitimas ir kita).
Pagal veikimo subjektą skiriama bendroji (kai nusikalstamumo prevencija nėra tiesioginė subjekto paskirtis, o tik viena iš daugelio jo atliekamų socialinių funkcijų) ir specialioji (subjektas yra sukurtas, atsiradęs specialiai nusikalstamumo prevencijos tikslu), pagal specializacijos laipsnį – nespecializuotoji (taikoma įvairioms sritims ar asmenims) ir specializuotoji (konkrečiai apibrėžta veiklos sfera, asmenų kontingentas), pagal daromo poveikio momentą (laiką) – ankstyvoji (prekriminalinė, tai yra iki nusikaltimo; taikoma jauniems asmenims, besiformuojančioms potencialiai kriminogeniškoms grėsmingoms situacijoms) ir vėlyvoji (pokriminalinė, tai yra po nusikaltimo; siekiama, kad anksčiau nusikaltęs asmuo nepadarytų nusikaltimo ar kad nusikaltimas nebūtų padarytas tokiomis pat sąlygomis), pagal konkretumo laipsnį – bendrasocialinė (skirta socialinėms sąlygoms, priežastims, situacijoms, asmenims, problemoms, remiasi formavimosi, asmenybės teorijomis) ir situacinė (skirta konkrečiam, potencialiai galimam nusikaltimui užkardyti, remiasi situacinėmis teorijomis), pagal taikymo tęstinumą (periodiškumą) – periodinė (taikomos periodinės priemonės siekiant, kad asmenys gautų maksimalų dėmesį, priemonių poveikį) ir tęstinė (pastovioji; užtikrinamas nuolatinis poveikis tikslinėms grupėms, priemonės vykdomos kelerius metus) nusikalstamumo prevencija.
1431