nutéisinimas tikjimu, katalikų ir evangelikų liuteronų teologijos doktrina, teigianti, kad tik dėl tikėjimo į Kristų, o ne dėl kokio nuopelno Dievas tikintįjį priima ir perkeičia jo sielą į pašvenčiamosios malonės būvį. Pagal Pasaulinės liuteronų federacijos ir Katalikų Bažnyčios priimtą Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos (1999), žmogus yra nuteisinamas per Dievo malonę, nuteisinimo negalima nusipelnyti jokiais darbais (Ef 2, 8–9), jis kyla gailestingo, atleidžiančio Dievo iniciatyva, sutaikina žmogų su Dievu ir išvaduoja jį iš nuodėmės. Tai gaunama Krikšto sakramentu. Nuteisinimas reiškia, kad pats Kristus, kurio dalininkai tikintieji per Šventąją Dvasią, yra jų teisumas. Žmonės yra Dievo kviečiami būti išganyti per Kristų; jį įtikėję tampa nuteisinti vien tikėjimu. Nuteisinimas neįmanomas be tikėjimo, kuris yra Dievo dovana per Šventąją Dvasią, tikinčiųjų bendruomenėje veikiančią žodžiu ir sakramentais ir vedančią tikinčiuosius į tokį gyvenimo atnaujinimą, kurį Dievas galutinai įvykdys amžinajame gyvenime. Nusidėjėlio nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas ir padarymas jį teisų nuteisinančia malone, per kurią žmonės tampa Dievo vaikais (Jn 1, 12). Nuteisintieji gauna iš Kristaus tikėjimą, meilę, viltį ir yra priimami į bendrystę su juo; šis asmeninis santykis su Dievu yra grindžiamas vien Dievo maloningumu ir priklauso nuo Dievo kuriamojo ir išganomojo veikimo – nuteisinančioji malonė niekada netampa žmogaus nuosavybe.
Nuteisinimas tikėjimu yra viena pagrindinių apaštalo Pauliaus mokymo temų; jis pabrėžia, kad nė vienas netampa šventas ar teisus savo jėgomis, jis nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų (Gal 2, 16; 3, 24; 6, 12–15; Rom 1, 16; 3, 24–26; 5, 1). Apaštalas Jokūbas pabrėžia, kad nuteisinimą gaunančio krikščionio meilės darbai jo tikėjimą parodo esant gyvą (Jok 2, 26).