nužengimas į pragarus

nužengmas į prãgarus, krikščionybėje – mokymas, kad miręs ir palaidotas Jėzus Kristus savo siela, kuri liko suvienyta su jo dieviškuoju asmeniu, nužengė į mirusiųjų buveinę. NT (Apd 3, 15; Rom 8, 11; 1 Kor 15, 20) minima, kad Jėzus Kristus trečią dieną prisikėlė iš numirusių, todėl manoma, kad jis iki Prisikėlimo buvo mirusiųjų buveinėje. Ef 4, 9–10 teigiama, kad Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų. Jėzaus Kristaus nužengimas į pragarus minimas Apaštalų simbolyje kaip apaštalų skelbtas tikėjimas, kad Jėzus mirė kaip visi žmonės ir savo siela juos aplankė mirusiųjų buveinėje (Biblijoje ji vadinama pragarais, Šeolu ar Hadu) pranešti ten įkalintoms sieloms Gerosios naujienos (1 Pt 3, 18–19). Jėzus nužengė į pragarus ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą, bet kad išlaisvintų anksčiau už jį mirusius teisiuosius (Mt 27, 52–53), todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiesiems (1 Pt 4, 6). Nužengimas į pragarus užbaigia evangelinį išganymo skelbimą; nužengimas į pragarus yra paskutinis Jėzaus kaip Mesijo pasiuntinybės tarpsnis – Jėzus savo mirtimi už žmoniją nugalėjo pačią mirtį ir velnią (Hebr 2, 14–15), todėl prisikėlęs Kristus turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus (Apr 1, 18).