Nýderlandų dail
12–13 a. dėl Bažnyčios užsakymų suklestėjo taikomieji menai, skulptūra, manuskriptų tapyba. Ankstyviausi sienų tapybos pavyzdžiai – 13 a. freskos Šv. Petro bažnyčioje Utrechte ir vyskupo portretas Bergkerk bažnyčioje Deventeryje. Romanikos laikotarpiu vyravo manuskriptų tapyba. Ankstyviausioms iliuminacijoms būdinga raudonos ir žalios spalvos ornamentiniai, rečiau figūriniai inicialai (De Moralia in Job 12 a. pradžia, Martinellum 12 a. pabaiga), nuo 14 a. vidurio ryšku realistiniai bruožai, figūros įgijo daugiau psichologiškumo, smulkias, tekstą papildančias iliustracijas pakeitė savarankiški piešiniai (iliuminacijos J. van Maerlanto Rijmo Biblija / Rijmbijbel 1332, Gamtos gėlė / Der naturen bloeme, apie 1360).
15 a. dailės kūrinių pagrindiniai užsakovai buvo kunigaikščio dvaras ir Bažnyčios hierarchija. Manuskriptų kūrėjai, susipažinę su religinio judėjimo Devotio Moderna principais, J. Malouelio ir brolių Limbourgų kūryba, tapyboje akcentavo figūrų judesį, individualumą, kūrė naujoviškas erdvines kompozicijas, realistiškai vaizdavo peizažą. Vienas žymiausių 14 a. pabaigos–15 a. manuskriptų iliuminacijų pavyzdžių – Kotrynos Klevietės valandų knyga. Žymesni kūrėjai – Margaritos Klevietės meistras (Biblia pauporum, Margaritos Klevietės valandos, abi apie 1395–1400), meistras Dircas van Delftas, Marijos de Gueldre, O. van Moerdrechto, Z. van Culemborgo, Haarlemo Biblijos meistrai, J. Spierinckas, J. Willemszas, broliai M. ir C. S van Waterlandtai. 15 a. suklestėjo molbertinė tapyba, grįsta viduramžių dailės principais (daugiausia Maastrichto miniatiūrų mokyklos).
Šventoji Šeima (miniatiūra iš Kotrynos Klevietės valandų knygos, apie 1440, Morgano biblioteka Niujorke)
J. ir H. van Eyckai. Mistinio avinėlio garbinimas – vadinamasis Gento altorius Šv. Bavo katedroje Gente (1432)
Susiklostė vadinamoji Nyderlandų mokykla. Jos pradininkai broliai J. van Eyckas ir H. van Eyckas (vadinamasis Gento altorius, 1432) plėtojo realistinės tapybos kryptį, ištobulino aliejinės tapybos techniką, kuriai būdinga lygūs, tarsi emaliu dengti paviršiai, siekis perteikti daiktų medžiagiškumą, sukurti erdvės ir šviesos iliuziją. Flémalle’io meistras (manoma, R. Campinas) realistinės natūros vaizdus derino su sudėtingomis simbolinėmis struktūromis, sukūrė buitiškų religinių siužetų (Gimimas, apie 1420, Mérode altoriaus paveikslas, apie 1426). D. Boutsas nutapė vieną pirmųjų portretų peizažo fone (Vyro portretas 1462), jo kūryba turėjo įtakos peizažo raidai. Savitų fantastinių, dažniausiai šėtoniškų, nuodėmės ir kvailumo tematikos kompozicijų nutapė H. Boschas (Septynios didžiosios nuodėmės, Kvailių laivas, abu 1480–1505). R. van der Weydeno paveikslų (Nuėmimas nuo kryžiaus, apie 1440) stilių ir kompozicijas imitavo daugelis 16 a. Nyderlandų dailininkų.
Kiti žymesni 15 a. tapytojai – P. Christus, Geertgenas tot Sint Jansas, H. Memlingas, J. Patiniras, H. van der Goesas (Portinari altoriaus paveikslas, apie 1478), J. van Wassenhove – turėjo įtakos buitinio žanro paveikslų, Olandijos dailės plėtotei.
16 a. pradžioje suklestėjo grafika, žymesni kūrėjai – Lucas van Leydenas, M. van Heemskerckas, H. Goltzius (1558–1617). Nuo 16 a. pradžios vaizduojamajai ir taikomajai dailei įtakos turėjo Italijos renesansas; Pietų Nyderlandų menininkai italų brandųjį renesansą derino su vietinėmis tapybos tradicijomis (Šv. Lukas, piešiantis Švč. Mergelę Mariją 1514, Poseidonas ir Amfitritė 1516, abiejų dailininkas J. Gossaertas, Kristaus žengimas į Jeruzalę, apie 1526, Dvylika Jeruzalės piligrimų Haarlemo brolijos narių, 1529, abiejų dailininkas J. van Scorelis, pastarojo paveikslo kompozicija paplito 16 a. pradžios tapyboje, Poilsis kelyje į Egiptą 1532, dailininkas M. van Heemskerckas). Šiaurės Nyderlandų tapytojai vietines tradicijas atmetė (Mėsininko prekystalis 1551, dailininkas P. Aertsenas).
J. van Scorel. Dvylika Jeruzalės piligrimų Haarlemo brolijos narių (aliejus, 1529, Franso Halso muziejus Haarleme)
Amsterdame garsėjo vitražus, medžio dirbinius, portretus, freskas ir altorinius paveikslus (Gimimas 1512) kūręs J. van Cornelisz, t. p. Alkmaaro meistras (manoma, tikr. Cornelis Buys I), Leidene – C. Engebrechtszas, vienas pirmųjų buitinio žanro paveikslus pradėjo tapyti Lucas van Leydenas.
16 a. vidurio tapybai įtakos turėjo italų manierizmas, Fontainebleau mokykla, Rudolfo II dvaro Prahoje stilius, P. Bruegelio vyresniojo (Babelio bokštas 1563, Valstiečų vestuvės 1566), F. Floriso kūryba. Vienas žymesnių 16 a. tapytojų – J. Mostaertas (A. van de Coulsterio portretas, apie 1516, Pirmoji šeima, apie 1520, Vest Indijos peizažas 1545). 1585 Antverpenui atitekus Ispanijai, daugelis dailininkų persikėlė į Šiaurės Nyderlandus.
A. van Wesel. Trijų karalių susitikimas (medis, apie 1476, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Skulptūros susiklostymui 12 a. antroje pusėje turėjo įtakos Šiaurės Prancūzijos, Anglijos, daugiausia Reino regiono meninės tradicijos. Paprastų formų skulptūros ir skulptūrinis dekoras gaminta iš atvežtinių medžiagų, vietinio kalkakmenio, klintinio tufo. Romaninės skulptūros centras – Maastrichtas (Švč. Mergelės Marijos bazilikos ir Šv. Servacijaus katedros dekoras). 15–16 a. pabaigos skulptūrose, daugiausia C. Floriso, J. Du Broeucqo drožinėtuose polichrominiuose mediniuose altoriuose derinti gotikos ir italų skulptūros bruožai. Ankstyviausi taikomosios dailės pavyzdžiai – vėlyvosios gotikos baldai. Viduramžiais medžio dirbiniai gaminti Šv. Juozapo gildijoje Kampene. Plačiai paplito skrynios su plačiu dangčiu (jos galėjo atlikti kėdės, stalo arba lovos funkciją), vienas svarbiausių baldų – lova su baldakimu. Baldams būdinga gotikinės formos – lengvos, grakščios, ištęstos proporcijos, architektūros motyvų dekoras, heraldinių ženklų drožiniai; 16 a. pradžioje paplito renesansiniai (gėlės, lapai, ūseliai, arabeskos, kandeliabrai), nuo 16 a. vidurio – raizginių (ypač sukurti H. Vredemano de Vrieso) motyvai.
Iš vakariniuose ir šiauriniuose Nyderlanduose kasamo molio gamintos plytos, stogo ir grindų plytelės. Daugelis namų apyvokos dirbinių (daugiausia gėrimų indai) buvo vežami iš Kölno, Bonos, Siegburgo, Frecheno, Raereno, lėkštės ir dubenys dirbti iš medienos ir metalo. Iš vietinio akyto molio pagaminti indai buvo glazūruojami; dažniausiai dengiami permatomu žalios spalvos emaliu, kuris teikė susioksidavusio vario efektą, 16 a. paplito balta molio suspensija. 15 a. keramikos dirbinių centrai – Utrechtas ir Bergen op Zoomas. 16 a. viduryje keramikos dirbiniai buvo glazūruojami alavo emaliu (vėliau pradėta gaminti ir alavo emaliu dekoruotos plytelės), majolika gaminta Antverpene, vėliau Utrechte ir Haarleme.
Stiklo dirbiniai gaminti jau romėnų laikais, bet suklestėjo tik 10–11 a., labiausiai pietiniuose Nyderlanduose. Į šiaurinius Nyderlandus langų stiklai, stikliniai indai buvo vežami iš Prancūzijos, Vokietijos, pietinių Nyderlandų. Ankstyvaisiais viduramžiais žalvario ir vario dirbinių gamyklos kūrėsi prie Maso upės, daugiausia gaminta žvakidės, Nukryžiuotojo figūrėlės, relikvijoriai, rečiau indai, namų apyvokos daiktai.
Nuo 13 a. iš importuojamo alavo, daugiausia gildijoms, miestų vadovybėms, bažnyčiai, gaminti alaviniai indai (vieni ankstyviausių pavyzdžių – siaurakakliai ąsočiai). Sukurta auksakalystės (dažniausiai inkrustuotų) ir gausiais augalinių motyvų ornamentais dekoruotų akmens, medžio, dramblio kaulo dirbinių (Tournai katedros Dievo Motinos relikvijorius, 1205, meistras Nicolas Verdietis). 16 a. buvo paplitusios kepurės su maža sege (iš jos išsirutuliojo vadinamasis casque – maža kvadratinė metalo plokštė, segama prie kiekvienos galvos apdangos pusės) šone. 16 a. metalo dirbiniai gaminti Amsterdame, Utrechte, Delfte, Zwollėje, Deventeryje, ’s-Hertogenbosche (vario ir žalvario – Amsterdame, Rotterdame, dalis jų buvo eksportuojami į Angliją, Pietų Europą). Žymiausias auksakalys – J. Bylivertas.
gobeleno Trajanas ir Herkinbaldas fragmentas (vilna, šilkas, auksas, iki 1461, pagal R. van der Weydeno paveikslą, Berno istorijos muziejus)
Klestėjo špalerių, vadinamųjų arasų, gamyba, jie daugiausia puošti riterių romanų, mitologinėmis, batalinėmis scenomis. Aukštos kokybės gobelenus 16 a. viduryje gamino audėjas W. A. de Raedtas, namų tekstilė (staltiesės, patalynė, židinio uždangos) gaminta F. Spieringo dirbtuvėse Delfte. Buvo plėtojamos drabužių siuvimo tradicijos. Garsėjo Flandrijos ir Brabanto nėriniai. 16 a. pabaigoje iš Nyderlandų dailės ėmė plėtotis flamandų ir olandų dailė (Belgijos dailė, Olandijos dailė).
1729
Nyderlandų kultūra