Nýderlandų dail, Olándijos dail
16 amžiaus pabaigos–17 amžiaus dailė
Iki 16 a. pabaigos Olandijos teritorijoje kurta dailė buvo Nyderlandų dailės dalis. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje meninis gyvenimas didesniuose Olandijos miestuose suintensyvėjo, ėmė klostytis savitos tapybos mokyklos, į Amsterdamą persikėlė daugelis flamandų.
F. van Dijck. Natiurmortas su vaisiais, duona ir sūriu (aliejus, 1613, F. Halso muziejus Haarleme)
Plėtojantis verslui ir prekybai suklestėjo menai – 17 a. vadinamas aukso amžiumi. Šio laikotarpio tapybai būdinga realistinė tematika, meistriškas erdvės, oro virpėjimo, apšvietimo niuansų, daiktų medžiagiškumo perteikimas. 17 a. pradžioje istorinių paveikslų nutapė Isaacas Claesz. van Swanenburghas (1537–1614), Fransas de Grebberis (1573–1643), Pieteris Soutmanas (apie 1580–1657), Leonaertas Brameris (1596–1674), Pieteris de Grebberis (apie 1600–54), Christiaenas van Couwenbergas (1604–67), portretų – vienas žymiausių Šiaurės Europos baroko meistrų F. Halsas (Čigonė mergina 1628), Janas van Ravesteynas (apie 1572–1657), Hendrikas Potas (1585–1657), Adriaenas Hannemanas (1604–71), Johannesas Verspronckas (1606 arba 1609–62), Janas Mijtensas (1614–70), peizažų – H. Seghersas, E. van de Velde.
Peizažo žanro vienu pradininkų Olandijos tapyboje laikomas J. van Goyenas (Upės žiotys 1655). Žymiausias 17 a. peizažistas – J. van Ruisdaelis (Bentheimo pilis 1653, Žydų kapinės, apie 1660, Kviečių laukai, apie 1670).
17 a. viduryje Amsterdame kūrė vienas žymiausių pasaulio dailininkų – Rembrandtas, jo kūrinių kompozicijos, šešėliavimas, tapysena, koloritas turėjo įtakos daugelio olandų, t. p. ir pasaulio dailininkų kūrybai (Kristus Emause 1630, Sūnaus palaidūno sugrįžimas 1669), grafikos kūriniai turėjo įtakos Olandijos grafikos raidai. 1648 Leidene buvo įkurta tapytojų gildija, susiklostė vadinamasis subtilusis Leideno stilius (būdinga dėmesys paviršiui, detalėms), jį plėtojo G. Dou (Jauna motina 1658), Quirijnas van Brekelenkamas (apie 1622–69?), Abrahamas van den Tempelis (1623–1672), G. Metsu (Sergantis vaikas, apie 1622). Simbolinių alegorinių natiurmortų (vanitų) nutapė P. Claeszas (Natiurmortas su žvake 1627), Davidas Bailly (1584–1657, Vanitas natiurmortas su jauno tapytojo portretu 1651), W. C. Heda plėtojo vadinamojo pusryčių natiurmorto (ol. ontbijt) žanrą (Pusryčiai su omaru 1648).
Rembrandt. Tobitas ir Ona su ožiuku (aliejus, 1626, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Žymiausias natiurmortų kūrėjas – W. Kalfas (Natiurmortas su brangiais indais 1643, Natiurmortas su sidabriniu grafinu ir vaisiais 17 a. vidurys).
J. Vermeer. Virtuvės tarnaitė (aliejus, apie 1660, Valstybinis muziejus Amsterdame)
17 a. viduryje meno centru tapo Delftas, čia sienų tapybos kūrinių sukūrė Gerardas Houckgeestas (1600?–61), H. C. van Vlietas (1612–75), E. de Witte, P. Potteris, C. Fabritius (taikė erdvinės perspektyvos dėsnius), buitinį žanrą plėtojo P. de Hoochas (vaizdavo miestiečių namus, nutapė griežtos kompozicijos idiliškų kasdienės namų ruošos darbus vaizduojančių kūrinių; Delfto namo vidinis kiemelis 1658). Žymiausias Delfto tapytojas – J. Vermeeris (Kristus Marijos ir Mortos namuose, apie 1655, Delfto peizažas, apie 1661, Moteris, skaitanti laišką, apie 1663, Gatvelė, apie 1658). Flamandų peizažo tapybos tradicijas tęsė Alexanderis Keirinckxas (1600–52), M. Hobbema (turėjo įtakos 19 a. anglų peizažistams; Vandens malūnas paupyje 1659–60), A. van Everdingenas (Olandijos tapyboje įtvirtino naują rūstaus kalnų peizažo tipą), Janas van Kesselis (1641–80), A. van der Neeras (išgarsėjo noktiurnais ir saulėlydžių peizažais).
17 a. antroje pusėje istorinį žanrą plėtojo Salomonas de Bray (1597–1664), Caesaris van Everdingenas (1616 arba 1617–78), Janas de Bray (apie 1627–97), peizažą – broliai Jobas (1630–93) ir Gerritas (1638–98) Berckheyde’s, A. Cuypas (jo žemo horizonto, santūraus kolorito, meistriškai perteiktos ryškios ryto ir popiečio saulės šviesos peizažai turėjo įtakos 18 a. peizažistams), marinų ir pajūrio peizažų sukūrė Cornelis Vroomas (apie 1591–1661), S. de Vliegeris, Pieteris Mulieras (apie 1615–70), W. van de Velde, Reinieris Noomsas (apie 1623–64), Janas van de Cappelle (1626–79), Ludolfas Bakhuizenas (1630–1708). J. Steeno kūriniuose gausu folkloro, aforizmų, aliuzijų į literatūrą, teatrą (Moteris, valganti austres 17 a. antra pusė). Italų peizažo tradiciją (būdinga auksinė saulės šviesa, permatomi šešėliai, antikiniai griuvėsiai) plėtojo Cornelis van Poelenburchas (1594?–1667), Bartholomeus Breenberghas (1598–1657), Janas Asselijnas (1610–52), Janas Bothas (apie 1618–52), Janas Baptistas Weenixas (1621–61?).
J. van de Cappelle. Flotilė sveikina admirolo valtį (aliejus, 1650, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Utrechte susiklostė vadinamoji Utrechto tapybos mokykla, jos stiliui įtakos turėjo Caravaggio, t. p. L. Carracci, A. Carracci, O. Gentileschi, Bartolomeo Manfredi (apie 1582–1622) kūryba. Žymesni Utrechto karavadžistai – A. Bloemaertas, Paulus Moreelse (1571–1638), H. Terbrugghenas, G. van Honthorstas, Janas van Bronchorstas (apie 1603–61, ištapė Naujosios bažnyčios Amsterdame lubas, 1647, suprojektavo langus, neišliko). 17 a. įvairaus žanro nedidelio formato paveikslų nutapė mažieji meistrai. 17 a. skulptūra turėjo klasicizmo ir baroko bruožų. 17 a. pradžioje skulptūrų sukūrė H. de Keyseris (Vilhelmo Oraniečio antkapinio paminklo Naujojoje bažnyčioje Delfte skulptūrinis dekoras, 1623, baigė Pieteris de Keyseris), broliai Pieteris (1595–1676, P. Heyno antkapinis paminklas Senojoje bažnyčioje Delfte, apie 1636) ir Willemas (1603–74, J. van Galeno antkapinis paminklas Naujojoje bažnyčioje Amsterdame, 1654) de Keyseriai. Romboutas Verhulstas (1624–98) iškalė dekoratyvinių skulptūrų architekto P. Posto statiniams. Mažų skulptūrų iš buksmedžio išdrožė Albertas Jansz. Vinckenbrinckas (1604–65), iš terakotos nulipdė Pieteris Xaverij (1647–74), dekoratyvinių ir sodo skulptūrų sukūrė Janas Baptistas Xaverij (1697–1742, Tikėjimo alegorija Didžiojoje, arba Šv. Bavo, bažnyčioje Haarleme, 1735).
18–19 amžiaus dailė
18 a. portretų nutapė Janas Mauritsas Quinkhardas (1688–1772), C. Troostas, Hendrickas Pothovenas (1726–1807), natiurmortų – R. Ruysch, mitologinės ir religinės tematikos paveiklų – Adriaenas van der Werffas (1659–1722). Sienų apmušalų, sekdami A. Cuypo peizažų kompozicijomis, sukūrė Jurriaanas Andriessenas (1742–1819), Jacobas van Strijus (1756–1815), Wouteris Johannesas van Troostwijkas (1782–1810). Žymesni 18 a. skulptoriai: Ignatius van Logterenas (1685–1732), Willemas Hendrikas van der Wallis (1716–90), Anthonie Ziesenisas (1731–1801).
V. van Gogh. Kavinės terasa naktį / Forumo aikštė (aliejus, 1888, Kröller‑Müller muziejus Otterlo, Gelderlando provincija)
19 a. tapybos raidai įtakos turėjo 17 a. tapyba: marinų nutapė Nicolaasas Bauras (1767–1820), Hermanus Koekkoekas (1815–82), portretų – Charlesas Howardas Hodgesas (1764–1837), natiurmortų – broliai Gerardas (1746–1822) ir Cornelis (1756–1840) Spaendonckai, Maria Vos (1824–1906), Margaretha Roosenboom (1843–1896), peizažų – vienas žymiausių 19 a. Olandijos dailininkų J. Israelsas. 19 a. viduryje peizažistus Willemą Roelofsą (1822–97), Gerardą Bildersą (1838–65), A. Mauve ir kitus paveikė Barbizono mokykla, vėliau jie suformavo Hagos tapybos mokyklą, kuri turėjo įtakos ankstyvajai P. Mondriano ir V. van Gogho kūrybai, Olandijos grafikos raidai iki 20 a. pradžios. 19 a. vidurio skulptūrai įtakos turėjo Prancūzijos, Belgijos skulptūra, paplito neogotikinės statulos. Istorinių asmenybių realistines statulas kūrė Louis Royeris (1793–1868). P. Cuyperso suprojektuotiems pastatams skulptūrų sukūrė Bartholomeus Johannesas van Hove (1790–1880), Janas Fransas Vermeylenas (1824–88).
19 a. pabaigoje Larene susibūrė vadinamasis Amsterdamo impresionistų judėjimas (19 a. 9 dešimtmetis–20 a. 3 dešimtmetis), jo atstovų (tapytojai – Jacobus van Looy, 1855–1930, G. H. Breitneris, Florisas Versteris, 1861–1927, I. L. Israelsas, grafikai – Willemas Witsenas, 1860–1923, Marius Baueris, 1867–1932) kūryboje svarbiausia – šviesa ir spalva.
Nuo 1890 tapyboje išryškėjo dvi tendencijos: impresionistinė (ji vienijo daugelį to laikotarpio Olandijos dailininkų) ir simbolistinė (tapytojai J. Tooropas, Hendricus Jansenas, 1867–1921, Johanas Thornas Prikkeris, 1868–1932). Be aliejaus, taikyta pastelės, akvarelės, tušo, pieštuko technika. Susiklostė tapybos tendencija, žinoma kaip bendruomenės menas (ol. Gemeenschapskunst), jos atstovai (Antoonas Derkinderenas, 1859–1925, Richardas Rolandas Holstas, 1868–1938, Willemas Adriaanas van Konijnenburgas, 1868–1943) visuomeniniams statiniams sukūrė geometrinių formų, pilko kolorito sienų tapybos ir kitų monumentalių puošybos kompozicijų. 19 a. pabaigoje art nouveau stiliaus dekoratyvinių skulptūrų sukūrė Josephas Mendesas da Costa (1863–1939), Lambertus Zijlis (1866–1947, dirbo ir su architektu H. P. Berlage). Okultizmo, teosofijos ir masonizmo idėjų paveikti Keesas Oosschotas (1870–1945) ir Rienas Hackas (1871–1939) iškalė skulptūrų architektų Johanneso Ludovico Mathieu Lauwerikso (1864–1932) ir Karelo Pieterio Corneliso de Bazelio (1869–1923) statiniams. Kurta ir akademistinių skulptūrų (Pieras Panderis, 1864–1919).
J. Toorop. O kape, kur tavo pergalė (pieštukas, kreida, 1892, Valstybinis muziejus Amsterdame)
20–21 amžiaus dailė
G. T. Rietveld. Raudona ir mėlyna kėdė (medis, apie 1923, Moderniojo meno muziejus Niujorke; © LATGA / Pictoright, 2020)
20 a. Olandijos dailės plėtotei įtakos turėjo Prancūzijos menas, postimpresionistinė V. van Gogho kūryba (vienas pirmųjų vaizdavo įprastus gamtovaizdžius, banalius daiktus; Raudonieji Arles’io vynuogynai 1888). Puantilizmo, fovizmo, kubizmo, futurizmo elementai būdingi J. Sluijterso, Leo Gestelio (1881–1941) kūrybai. Neoplasticizmo ir elementarizmo idėjas tapyboje ir taikomojoje dailėje plėtojo grupuotė De Stijl (dailininko P. Mondriano Kompozicija su raudona, geltona, mėlyna ir juoda 1921, dizainerio G. T. Rietveldo Raudona ir mėlyna kėdė 1917). Skulptūras kūrė Joostas Baljeu (1925–1991), André Voltenas (1925–2002), Carelis Visseris (1928–2015, patyrė ir C. Brâncuşi įtaką), Peteris Struyckenas (g. 1939). Henkas Vischas (g. 1950) skulptūrose derina įvairias medžiagas – aliuminį, ašutus, tekstilę. Dada estetika būdinga T. van Doesburgo (slapyvardis I. K. Bonsetas), Otto van Reeso (1884–1957), Thijso Rinsemos (1877–1947), Paulio Citroeno (1896–1983) kūrybai.
Ekspresionistinių kūrinių sukūrė grupuočių De Ploeg (Plūgas), ekspresionistinių ir simbolistinių – De Branding (Laužytojas) nariai. Mistiškų kubistinių kompozicijų nutapė Hermanas Kruyderis (1881–1935), magiškojo realizmo estetika būdinga Alberto Carelio Willinko (1900–1983), Pyke Kocho (1901–1991), neorealizmo – Charley Toorop (1891–1955), Raoulio Hynckeso (1893–1973), Wimo Schuhmacherio (1894–1986), konstruktyvizmo – Chriso Beekmano (1887–1964), Lou Loeber (1894–1983), siurrealizmo – grupės Vrij Beelden (Laisvi paveikslai) narių, Johanneso Hendriko Moesmano (1909–1988), abstrakčiojo ekspresionizmo – Pieterio Ouborgo (1893–1956) kūriniams. Mauritsas Cornelis Escheris (1898–1972) išgarsėjo figūrinėmis litografijomis ir medžio raižiniais. Žymesni 20 a. grafikai: Jacoba Berendina van Heemskerk (1876–1923), Dirkas Nijlandas (1881–1955), Hendrikas Nicolaasas Werkmanas (1882–1945), Willemas van Leusdenas (1886–1974), Peteris Alma (1886–1969), Jeanne Bieruma Oosting (1898–1994), Wobbe Alkema (1900–1984), Dirkas van Gelderis (1907–1990). 20 a. pradžioje su architektais dirbę skulptoriai naudojo akmenį, atogrąžų kraštų medieną, granitą, bazaltą, betoną. 20 a. 3–4 dešimtmečio žymesni skulptoriai: Hendrikas van den Eijnde (1869–1939), Hildo Kropas (1884–1970), Johnas Raedeckeris (1885–1956).
Ekspresionistinę tapybos kryptį (taikyta primityvizmo elementai) plėtojo grupuotė Experimentele Groep (K. Appelis, Constantas, 1920–2005). Jaapas Wagemakeris (1906–1972), Bramas Bogartas (1921–2012) sukūrė savitos smėlio ir dažų technikos kūrinių. Grupuotės Nul atstovų kūryboje ryšku primityvizmo elementai. Ekspresyvių paveikslų nutapė Keesas van Bohemenas (1928–1985), Janas Cremeris (g. 1940), abstrakčių peizažų – Benas Akkermanas (1920–2010), poparto kūrinių sukūrė Gustaveʼas Asselbergsas (1938–1967), Alfonsas Freymuthas (g. 1940). 3–4 dešimtmečio skulptūrai įtakos turėjo vokiečių ekspresionizmas, grupuotės Die Brücke idėjos. Medinių skulptūrų sukūrė grupuotės De Ploeg skulptoriai, Hendrikas Chabotas (1894–1949). Kubizmo ir ekspresionizmo estetiką derino Leendertas Bolle (1879–1942), neobarokinių skulptūrų iškalė Jo Uiterwaalis (1897–1972).
Realistinių bruožų karo memorialų sukūrė Mari Andriessenas (1897–1979). Po II pasaulinio karo grafiką kūrė Harry van Kruiningenas (1906–1996), grafikos technikomis eksperimentavo grupuotės CoBrA nariai. Antonas Heyboeris (1924–2005) grafikoje taikė primityvizmo elementus, kompozicijoje derino žodinio teksto fragmentus, magiškojo realizmo bruožų turi Co Westeriko (1924–2018), realizmo – Aato Veldhoeno (1934–2018), poparto – Marte Rölling (g. 1939), abstrakcijos – skulptoriaus C. Visserio kūriniai, savita Peterio Struyckeno (g. 1939) grafika. Abstrakčių skulptūrų sukūrė Toonas Kelderis (1894–1973). Kiti žymesni 20 a. skulptoriai: Willemas Reijersas (1910–1958), Wesselis Couzijnas (1912–1984), Pearl Perlmuter (1915–2008), Shinkichi Tajiri (1923–2009).
20 a. 7–8 dešimtmetyje populiarus buvo Fluxus judėjimas, performansas, konceptualius kūrinius kūrė Janas Dibbetsas (g. 1941), Geras van Elkas (1941–2014). Videomeno pradininku laikomas Livinus van der Bundtas (1909–1979), vėliau jį plėtojo Michelis Cardena (1934–2015), Lydia Schouten (g. 1948). Instaliacijas, skulptūras, dizainą, baldus kuria grupuotė Atelier Van Lieshout (įkurta 1995). Kiti žymesni 20 a. vidurio–21 a. dailininkai: tapytojai – M. Dumas, Robas Birza (g. 1962), Michaelis Raedeckeris (g. 1963), Barbara Visser (g. 1966), Robertas Zadvlietas (g. 1970), Hadassah Emmerich (g. 1974), Basas Louteris (g. 1972), Maaike Schoorel (g. 1973), skulptoriai – Theo Jansenas (g. 1948), Maarteno van Kalsbeeko (g. 1962) ir Liet Heringos (g. 1966) kūrybinis duetas, Tomas Claassenas (g. 1964), Lara Schnitger (g. 1969), Folkertas de Jongas (g. 1972).
Taikomoji dailė
Taikomojoje dailėje 17 a. pradžioje vyravo manierizmas, groteskiški ornamentai derinti su klasikiniais elementais. Susiklostė klasikinis kėdės tipas, vadinamoji ispaniškoji kėdė (kvadratinė sėdynė ir atlošas, puoštas augalinių arba liūtų galvų motyvų drožiniais, baliustradinės arba toskaniškosios kolonos pavidalo kojos, sujungtos atramėlėmis). Baldai gaminti iš riešutmedžio, juodmedžio, palisandro. Išpopuliarėjo skrynių funkciją perėmusios stačiakampės arba kvadratinės dviejų tarpsnių spintos, puoštos drožiniais, inkrustacija, intarsija. 4 dešimtmetyje plito klasicizmas: namo kaminas dažniausiai dekoruotas kariatidėmis arba marmuro kolonomis, baldai puošti atogrąžų kraštų medienos, plastiškų formų taisyklingai išdėstytais ornamentais.
Interjere gausiai naudotas kiniškas porcelianas (17 a. gausiai importuotas Olandijos Vest Indijos bendrovės), stalai dengti turkiškais arba persiškais kilimėliais. Nuo 16 a. pabaigos gamintas Delfto fajansas klestėjo 1650–1750 (veikė apie 30 fajanso manufaktūrų), kiniško stiliaus siužetais, olandiškais peizažais, biblinės tematikos motyvais puošti fabrikų Porceleynen Schotel, Porceleynen Lampetkan gaminiai. 17 a. pabaigoje virtuvių sienos klijuotos Rotterdame, Harlingene, Makkume gamintomis plytelėmis. Po 1685 paplito Prancūzijos dvarų stilius: sienos dengtos šilko, damasto, vilnos arba drobės paneliais (vyravo tamsiai raudona, šviesiai geltona, sodri žalia spalva), durų, stalviršių, veidrodžių rėmų puošyboje taikyta juodojo lako, marketri technika (meistrai Janas van Mekerenas, 1658–1733, Baltenas Gessinghas). Vienu svarbiausių baldų tapo kabinetas (paplito sidabrinės žvakidės, vazos su gėlėmis). 18 a. viduryje vyravo rokokiniai interjerai (baldų jiems suprojektavo Andriesas Bonge), susiklostė vadinamieji paradiniai ir visuomeniniai apartamentai. Lubos puoštos stiuko lipdiniais, grindys imtos dengti kilimais.
Delfto fajanso lėkštė (apie 1700–25, pagal H. Goltzijaus raižinius, Valstybinis muziejus Amsterdame)
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje paplito neoklasicizmas (baldai dėstyti simetriškai, kėdės statytos aplink židinį), vidurinio sluoksnio gyvenamuosiuose namuose – bydermejeris, pabrėžtas patalpų horizontalumas (juostuoti sienų apmušalai, eile sukabinti paveikslai). 19 a. viduryje atidaryti pirmieji baldų fabrikai. Baldų formoms įtakos turėjo Désiré Guilmard’o baldų pavyzdžių knyga Le Garde‑meuble: Ancien et moderne (pirmą kartą Olandijoje išleista 1867).
19 a. antroje pusėje atgaivinta 16 a. estetika (ją plėtojo Haarlemo amatų mokyklos direktorius E. A. van Sakeris). Sukurta harmoningų Arts and Crafts Movement stiliaus interjerų. 19 a. pabaigoje Amsterdame iškilo Architektūros, amatų ir ornamentų dirbtuvės (Atelier voor Architectuur, Kunstnijverheid en Versieringskunst, įkurtos 1895), interjero dizaino dirbtuvės – Amstelhoek ir Van Wisselingh&Co (abi įkurtos 1898), ’t Binnenhuis (įkurtos 1900), De Woning (įkurtos 1902), Hagoje – John Uiterwijk&Co (įkurtos 1898). 20 a. pradžioje savitų interjerų sukūrė architektai H. P. Berlage (Šv. Huberto medžioklės namo interjeras, 1915, Gelderlando provincija), Karelis de Bazelis (1869–1923), Jac. van den Boschas (1868–1948, visi suprojektavo ir baldų), Willemas Penaatas (1875–1957), Jaapas Giddingas (1887–1955, Tuschinskio teatro rūmų Amsterdame interjeras, 1921). Moderno baldų privatiems interjerams sukūrė Carelis Adolphas Lionas Сachetas (1864–1945), Gerritas Willemas Dijsselhofas (1866–1924), Theodooras Willemas Nieuwenhuisas (1866–1951), Janas Thornas-Prikkeris (1868–1932).
Grupuotės De Stijl narių sukurtuose interjeruose sienų, grindų ir lubų vientisumas griaunamas įterpiant spalvinius elementus, pilkų arba ryškių spalvų griežtų geometrinių formų baldus dėstant asimetriškai, patalpas puošiant grynų spalvų, savito dizaino tekstile (Schröderių gyvenamojo namo Utrechte interjeras, 1924, architektas G. T. Rietveldas). 3 dešimtmetyje suklestėjo funkcionalizmas, būdinga išgrynintos baldų konstrukcijos, standartizuoti pramoninio dizaino gaminiai. Interjeruose vyravo balta spalva, plieniniai baldai (jų suprojektavo architektas Martas Stamas, 1899–1986, dizaineris Willemas Hendrikas Gispenas, 1890–1981), grindys imtos dengti linoleumu, tekstilėje paplito stambių bangų ornamentas. Funkcionalistinių interjerų įrengė M. Stamas, J. J. P. Oudas, W. H. Gispenas.
6 dešimtmetyje Johano Niegemano (1902–1977), Jaapo Penraato (1918–2006), Coros Nicolaï‑Chaillet (1919–1975), Benno Premselos (1920–1997), Liang Ie Kho (1927–1975) interjeruose ryšku Skandinavijos šalių, Italijos interjerų įtaka. 9 dešimtmetyje modernių interjerų sukūrė Janas des Bouvrie (g. 1942), Robas Eckhardtas (g. 1953). Žymesni 20 a. taikomosios dailės kūrėjai: dizaineriai – Dirkas van Sliedrechtas (1920–2010), Theo Tempelmanas (1931–2015), Gijsas Bakkeris (g. 1942), Aldo van den Nieuwelaaras (1944–2010), Karelis Boonzaaijeris (g. 1948), Bruno Ninaberas van Eybenas (g. 1950), Fonsas Kooymansas (g. 1953), R. Eckhardtas, Edas Anninkas (1957–2012), Niekas Zwartjesas (g. 1960), Bobas Verheydenas (g. 1964), keramikai – Janas van der Vaartas (1931–2000), Sonja Landweer (g. 1933), Johanas van Loonas (1934–2020), Leenas Quistas (1942–2014), Babs Haenen (g. 1948), G. Lapas (g. 1951), stiklininkai – Andriesas Dirkas Copieris (1901–1991), Florisas Meydamas (1919–2011), juvelyrai – Emmy van Leersum (1930–1984), Robertas Smitas (g. 1941), Gijsas Bakkeris, Anneke Schat (abu g. 1942), Onno Boekhoudtas (1944–2002), Marion Herbst (1944–1995), Janas van Nouhuysas (g. 1949), Philipas Sajetas (g. 1953), Annelies Planteydt (g. 1956), Peggy Bannenberg (g. 1959).
1729
Olandijos kultūra
Nyderlandų konstitucinė santvarka
Nyderlandų partijos ir profsąjungos
Nyderlandų ginkluotosios pajėgos