Nýderlandų istòrija, Olándijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai
Žmonių gyvenimo pėdsakų aptinkama nuo paleolito (prieš 250 000 metų). Poledyniniu laikotarpiu dėl dažnų jūros potvynių gyventojai telkėsi aukštesnėse vietose, ant kalvų. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje čia gyveno keltai, į šiaurę nuo Reino daugiausia fryzai, kuriuos pamažu stūmė germanai, gyvenę dabartinės Vokietijos teritorijoje. 59–52 pr. Kr. Romos karvedys Cezaris nukariavo Galiją, kurios šiaurinė riba ėjo Reino upe. Valdant romėnams nusistovėjo taika, plėtojosi prekyba su Italija ir likusia Galija, apsaugai nuo jūros potvynių pradėti statyti žemės pylimai, regionas suklestėjo. Apie 300 po Kr. Romos valdžia susilpnėjo, dabartinės Olandijos rytinėje dalyje apsigyveno germaniškos saksų, vakarų ir pietų dalyje − frankų gentys. Fryzai savo teritoriją išlaikė.
dolmenas Havelte (Šiaurės Rytų Olandija)
Viduriniai amžiai
Radboudo pilis Medemlike (1288)
5 a. viduryje dabartinės Prancūzijos šiaurėje stipriausi iš genčių – frankai įkūrė karalystę, kuri per ankstyvuosius vidurinius amžius pajungė saksus ir fryzus. 7 a. frankų ir anglosaksų misionieriai išplatino krikščionybę. Krašto ūkis buvo agrarinis (vyravo didikų dvarai), tik Šiaurės jūros pakrantėse, daugiausia Fryzijoje, dauguma gyventojų vertėsi prekyba. Frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdiniams 843 Verdeno sutartimi dalijantis valstybę Olandijos teritorija tapo Lotaringijos, o nuo 925 − Šventosios Romos imperijos dalimi. Vėliau susikūrė regioniniai politiniai vienetai: Olandijos ir Flandrijos grafystės, Brabanto ir Gelderlando kunigaikštystės bei Utrechto vyskupija (visi, išskyrus Flandriją, feodališkai buvo priklausomi nuo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus). Didelės reikšmės turėjo 9–10 a. vikingų puldinėjimai. Dėl jų grėsmės stiprėjo vietos didikų, kurie organizavo gynybą, valdžia ir miestų (čia telkėsi amatininkai ir pirkliai, daug prisidėję prie įtvirtinimų ir gynybinių sienų statybos) reikšmė. Turtingų pirklių vadovaujami miestai iškilo politiškai, ilgainiui nustelbė kaime vyraujančios diduomenės įtaką. Krašto rytinėje dalyje gyvai prekiauta su Vokietijos miestais, bet didesnę kultūrinę įtaką turėjo Prancūzija. Jos karaliaus brolis Burgundijos hercogas Pilypas Drąsusis 1384 prisijungė Flandriją ir Artois, jo įpėdiniai – daugumą dabartinės Olandijos teritorijoje buvusių politinių darinių ir siekė tarp Vokietijos ir Prancūzijos įkurti savarankišką karalystę (Burgundija). Šie ketinimai baigėsi nesėkme 1477 žuvus Burgundijos hercogui Karoliui Drąsiajam. Jo įpėdinei Marijai ištekėjus už Maksimiliano Habsburgo Olandija 1493 atsidūrė Habsburgų imperijos (Šventoji Romos imperija) valdžioje.
Münsterio taikos ratifikavimas, 1648 gegužės 15 (aliejus, 1648, dailininkas Gerardas ter Borchas, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Naujieji laikai
Imperatorius Karolis V, valdęs ir Ispaniją, 1555 perleido Ispaniją, o su ja ir Nyderlandus, sūnui Pilypui II. Šis buvo išaugęs Ispanijoje, todėl šiaurinių valdų Europoje kultūra jam buvo svetima. Nepatenkinti Ispanijos valdžia visi Nyderlandai 1568 sukilo (Nyderlandų nepriklausomybės karas). Pagal 1648 Münsterio taiką Ispanija galutinai pripažino Olandijos (Jungtinės Provincijos) savarankiškumą, Olandija nutraukė ir visus nominalius ryšius su Šventąja Romos imperija, tapo viena iš kelių to meto Europos respublikų.
olandų Ost Indijos bendrovės faktorija Hugli Čučuroje, Mogolų imperijoje (aliejus, 1665, dailininkas Hendrikas van Schuylenburghas, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Janas van Riebeeckas atvyksta į Stalo įlanką, 1652‑ųjų balandis (aliejus, apie 1850, dailininkas Charlesas Davidsonas Bellas)
Naujojo Amsterdamo vaizdas (spalvintas atspaudas, 1664, dailininkas Johannesas Vingboonsas, Nyderlandų nacionalinis archyvas
Dar vykstant išsivaduojamajam karui 16 a. pabaigoje Olandijoje prasidėjo ūkio ir kultūros pakilimas. 1609–1713 laikotarpis Olandijos istorijoje vadinamas aukso amžiumi. Olandų pirkliai surengė daugybę ekspedicijų, per kurias Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Amerikoje įkurtos prekybinės kolonijos. 1602 olandų Ost Indijos bendrovei suteiktas prekybos monopolis su šalimis į rytus nuo Gerosios Vilties kyšulio Pietų Afrikoje ir į vakarus nuo Magelano sąsiaurio Pietų Amerikoje. 1621 įkurta Vest Indijos bendrovė steigė kolonijas Karibų jūros salose, Brazilijoje ir Šiaurės Amerikoje. Dauguma jų buvo prekybinės, gretimų teritorijų olandai neadministravo. Olandija tapo prekybos šalimi, žemės ūkis buvo mažiau reikšmingas. Didžioji pajamų dalis buvo gaunama iš žvejybos ir prekybos jūrų keliais, nors pelningiausi verslai buvo prekyba vergais (ypač 17 a.) ir kitų šalių laivų plėšimas (tuo vertėsi privačių laivų savininkai).
Damo aikštė Amsterdame su statoma nauja rotuše (aliejus, 1656, dailininkas Johannesas Lingelbachas, Amsterdamo muziejus)
Vilhelmas III Oranietis (aliejus, tarp 1680 ir 1710, dailininkas Wilemas Wissingas, Nacionalinis muziejus Amsterdame)
Krašto viduje aukščiausią valdžią turėjo septynių provincijų atstovų sudaryti Generaliniai Luomai (pradėjo veikti 1463), bet dažniausiai vyravo Olandija – didžiausia ir turtingiausia provincija. Per Nyderlandų nepriklausomybės karą kaip karvedžiai iškilę princų Oraniečių giminės atstovai įsitvirtino kaip kita aukščiausioji valdymo institucija – štathalteriai, kurių galia įvairavo – priklausė nuo individualių asmens savybių. Galiausiai ši institucija iš renkamos tapo paveldima.
Dėl greitai besiplečiančių Olandijos prekybinių interesų 17 a. viduryje taika truko neilgai. Po Anglijos revoliucijos Europoje stiprėjo kita didelė jūrinės prekybos valstybė – Anglija. Nesutarimai su ja peraugo į Anglijos–Olandijos karus, per antrąjį iš jų (1664–67) Olandija Šiaurės Amerikoje prarado Naująjį Amsterdamą (dabar Niujorkas). Daug nuostolių atnešė ir Ispanijos įpėdinystės karas (1701–14), per kurį Olandija buvo Didžiosios Britanijos sąjungininkė ir kovojo su Prancūzija. Po karo jūrose Olandiją nustelbė Didžioji Britanija, sausumoje – Prancūzija. 18 a. ūkinis gyventojų aktyvumas sumažėjo, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, smuko ir kultūrinis gyvenimas. 1702 mirus bevaikiam Oraniečių dinastijos princui Vilhelmui III įsivyravo patricijų oligarchija. Nepatenkinti gyventojai 1748 į visų provincijų štathalterio postą pasikvietė Vilhelmo III giminaitį iš Nassau-Dietzo dinastijos (pasivadino Vilhelmu IV).
Damo aikštėje švenčiama Batavijos revoliucijos pergalė (1795; pagal Danielio Johanneso Tormano Kerkhoffo graviūrą)
Dėl Šviečiamojo amžiaus idėjų įtakos susikūrė Patriotų partija, siekianti demokratinių reformų, nepaternalistinio valdymo. Prieštaravimai tarp jos ir Oraniečių šalininkų (oranžistai) vos nesibaigė pilietiniu karu. Vilhelmo IV įpėdinis Vilhelmas V buvo pabėgęs iš šalies. 1787 jam susigrąžinti valdžią padėjo įsiveržusi Prūsijos kariuomenė, bet 1795 Prancūzijos revoliucinė kariuomenė ir olandų emigrantų daliniai užėmė šalį, pagal Prancūzijos pavyzdį buvo įkurta Batavijos respublika. 1806 Prancūzijos imperatorius Napoleonas I pertvarkė šalį į Olandijos karalystę, kuri 1810 buvo prijungta prie Prancūzijos imperijos. Kol Olandiją valdė Prancūzija, Didžioji Britanija užėmė daug Olandijos kolonijų. 1815 Vienos kongresas Belgijos ir Olandijos teritorijoje įkūrė Nyderlandų karalystę. Naujasis politinis darinys pasirodė dirbtinis. 1830 belgai sukilo ir įkūrė atskirą valstybę. Galutinai dėl išsiskyrimo Belgija ir Olandija sutarė 1839.
Kitaip nei daugelyje Europos šalių 1848 Olandijoje revoliucija nekilo, prie to prisidėjo karaliaus Vilhelmo II laikysena: jo iniciatyva tais pačiais metais parengta pataisyta šalies konstitucija. Pagal ją parlamento Pirmųjų Rūmų narių nebeskirdavo karalius, abejų parlamento rūmų deputatus rinko visi mokesčius mokantys šalies vyrai. Valstybės politinio gyvenimo liberalizavimas tęsėsi ir vėliau. Keitėsi kolonijų administravimas. Po 1877 iš Olandijos valdomos Indonezijos gaunami mokesčiai nebepatekdavo į metropolijos iždą, likdavo vietos pareigūnų žinioje. 19 a. antroje pusėje susikūrė modernaus tipo politinės partijos, kurios telkėsi pagal ideologinius ar religinius principus. Šalies ūkis per visą 19 a. sparčiai plėtojosi: Eindhovene įsteigta elektros įrenginių bendrovė Philips, Rotterdamas tapo vienu didžiausių pasaulio uostų, chemijos ir kitokios pramonės centru. Išsiplėtė vidurinis verslininkų ir aukštos kvalifikacijos specialistų sluoksnis.
vokiečių subombarduotas Rotterdamas (1940 05)
Naujausieji laikai
karalienė Vilhelmina ir Olandijos vyriausybės nariai prie sugriautos olandų bažnyčios Londone (1941 05 19)
Per I pasaulinį karą Olandija buvo neutrali šalis, bet suirę prekybiniai ryšiai stabdė ūkio plėtrą. Neutralitetą Olandija mėgino išlaikyti ir prasidėjus II pasauliniam karui, bet 1940 šalį užėmė nacių Vokietijos kariuomenė. Karalienė Vilhelmina pasitraukė į Didžiąją Britaniją, ten buvo sudaryta laikinoji šalies vyriausybė. Per karą žuvo apie 240 000 Olandijos gyventojų (įskaitant ir kolonijas), ypač nukentėjo žydų bendruomenė. Karo pradžioje ir pabaigoje sugriauta daug fabrikų.
Po karo šalis buvo sparčiai demokratizuojama. Suteikta visuotinė rinkimų teisė moterims, įvesta proporcinė rinkimų sistema. 1948 Olandija gavo paramą pagal Europos atkūrimo programą, vyriausybė, verslininkai ir darbininkų atstovai sutarė dėl planingos pramonės ir prekybos plėtotės. Buvo atsisakyta neutralumo politikos. Olandija tapo Jungtinių Tautų (1945) ir NATO (1949) nare steigėja. Siekta stiprinti ūkinius ryšius su Europos šalimis: Olandija pasirašė sutartį dėl Beniliukso šalių ekonominės sąjungos, 1952 su kitomis šalimis įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją. Pasaulio dekolonizacijos procesas palietė ir Olandiją. Indonezijos salyne sustiprėjus nacionaliniam judėjimui Olandija 1949 sutiko pripažinti jo nepriklausomybę (išskyrus Olandijos Naująją Gvinėją, kuri perduota Indonezijai 1962). 1954 lygiateisiais Olandijos karalystės nariais tapo Surinamas (nuo 1978 nepriklausoma respublika) ir Antilai (liko Olandijos dalis). Vidaus politinio gyvenimo viena svarbiausių ypatybių buvo visuomenės savotiška segregacija pagal religinius, ideologinius ar ūkinius interesus. Pagal šiuos ar kitus veiksnius susitelkusios žmonių grupės buvo daug uždaresnės nei kitose Europos šalyse. Paskiriems visuomenės segmentams atstovavo socialistinė Darbo partija (įkurta 1946), konservatyviai liberali Liaudies partija už laisvę ir demokratiją (įkurta 1948), Katalikų liaudies partija (įkurta 1901) bei dvi konservatyvios protestantų partijos – Krikščionių istorinė sąjunga (įkurta 1908) ir Antirevoliucinė partija (įkurta 1879). Per rinkimus lemiamos persvaros neįgydavo nė viena, iki 21 a. pradžios visos vyriausybės buvo koalicinės.
ministras pirmininkas Markas Rutte dviračiu išvyksta iš rinkimų apylinkės per Europos parlamento rinkimus (Haga, 2019 05 23)
Viena didesnių ūkio problemų buvo 20 a. 7–8 dešimtmečio infliacija, dėl to 1970 kuriam laikui įvesta kainų ir darbo užmokesčio kontrolė. 1980 karalienė Julijona atsisakė sosto, įpėdine tapo jos duktė Beatričė. 1983 konstitucinėje konferencijoje nuspręsta, kad nuo 1986 Aruba taps nuo Olandijos Antilų atskirta, savavalde teritorija. 2000 Olandija tapo pirmąja pasaulio šalimi, kur gydytojams leista taikyti eutanaziją, be to, legalizuotos gėjų santuokos. Viena didesnių problemų išlieka imigracija; daug gyventojų pritaria griežtesniam jos reguliavimui. 2005 06 įvykusiame referendume dauguma rinkėjų (kaip ir Prancūzijoje) atmetė Europos Konstitucijos projektą, bet 2007 pritarta Lisabonos sutarčiai. Po 2005–10 salose surengtų referendumų 2010 10 10 Olandijos Antilai iširo, salos tapo atskirais autonominiais Olandijos vienetais. 2013 04 30 karalienė Beatričė perleido sostą savo sūnui Vilhelmui Aleksandrui. Nuo 2010 vyriausybei vadovauja Liaudies partijos už laisvę ir demokratiją lyderis M. Rutte (trečiasis jo kabinetas patvirtintas 2017 10). Per 2018 03 referendumą Olandijos gyventojai nežymia balsų persvara pasisakė prieš griežtesnę interneto kontrolę (įstatymas dėl slaptųjų tarnybų įgaliojimų rinkti ir kaupti duomenis internete turėjo įsigalioti 05 01).
L: J. A. Kossmann-Putto, E. H. Kossmann. The Low Countries: History of the Northern and Southern Netherlands Rekkem 1991; J. Israel The Dutch Republic: Its Rise, Greatness, and Fall 1477–1806 Oxford 1995; J. C. H. Blom, E. Lamberts, eds. History of the Low Countries Oxford–New York 1998; P. Arblaster A History of the Low Countries New York 2006.
Nyderlandų istorija
Nyderlandų konstitucinė santvarka
Nyderlandų partijos ir profsąjungos
Nyderlandų ginkluotosios pajėgos