Nýderlandų karalỹstė, 1815–30 gyvavusi valstybė. Įkurta po Napoleono karų Vienos kongreso sprendimu.
Nyderlandų karalystę sudarė iki tol gyvavę politiniai vienetai: Olandijos respublika, Austrijos Nyderlandai (1789 metų sienomis, t. y. be Prancūzijos Flandrijos) ir Lježo vyskupija. Karaliumi paskelbtas Oraniečių-Nassau dinastijos valdovas Vilhelmas I. Personaliai jam (ne Nyderlandų karalystės ribose) atiduota valdyti ir Liuksemburgo kunigaikštystė. Žemutiniuose parlamento rūmuose buvo po 55 pietinės ir šiaurinės dalių atstovus, senato narius skirdavo karalius. Vykdomosios valdžios viršuje buvo 8 ministrai, atskaitingi tik karaliui.
Viena didžiausių valstybės problemų buvo dėl nevienodos pietinės ir šiaurės dalių istorijos susiklostęs skirtingas mentalitetas, kalba. Pietinės dalies katalikai ir šiaurinės dalies protestantai menkai toleravo vieni kitus. Nepatenkinti olandų vyravimu valstybėje pietinės dalies gyventojai 1830 sukilo ir įkūrė atskirą Belgijos valstybę (Belgijos revoliucija). Po ilgų derybų 1839 šalys galutinai suderino išsiskyrimo sąlygas.