Nýderlandų literatūrà.
Raštijos pradžia
Kurta olandų (flamandų kalba) kalba. Raštijos užuomazgos – Limburge, čia viduramžiais gana anksti susiformavo kultūrinis gyvenimas. Pirmasis žinomas Limburgo poetas – minezingeris Heinrichas von Veldeke. Apie 1160–70 remdamasis lotynišku šaltiniu jis sueiliavo Šventojo Servacijaus gyvenimą (Leven van Sint Servaes), remdamasis prancūzų pavyzdžiu sukūrė epinę poemą Eneida (Eneit) – seniausią Vergilijaus perdirbinį olandų kalba. Buvo kuriami riteriniai romanai. Geriausiai išlikęs ankstyvojo kurtuazinio tipo romanas Karolis ir Elegastas (Karel ende Elegast) – trumpas rimuotas pasakojimas su pasakos elementais. Romanuose ryškūs motyvai iš sakmių apie Karolį Didįjį, pasakojimų apie karalių Artūrą ir jo riterius (Fergiutas / Ferguut, Ragiselio kerštas / Wrake van Ragisel, Valeveinas / Walewein), t. p. pasitaiko arabiškų motyvų (Florisas ir Blanseflūra / Floris ende Blancefloer, Partenopeusas iš Blue / Partenopeus van Blois). Viena žymiausių viduramžių rašytojų – poetė, mistikė Hadewijch, parašiusi religinių eilėraščių, regėjimų, laiškų.
Buvo rašomi 3 tipų rimuoti pasakojimai: evangelijų interpretacijos, šventųjų gyvenimai ir legendos apie Švč. Mergelę Mariją. Vėlyvaisiais viduramžiais dar kurti riteriniai romanai, išpopuliarėjo erotinių alegorijų kupini kūriniai, pvz., brabantiečio Heino van Akeno (apie 1250–iki 1330) pagal prancūzų pavyzdį sukurtas Romanas apie Rožę (De roman van de Roos 1300), t. p. dainos, kurių garsiausias išlikęs rinkinys – Griuthuso rankraštis (Gruuthysehandschrift). Šio laikotarpio žymus autorius – J. van Ruusbroecas (garsiausias jo prozos kūrinys – Dvasinių sutuoktuvių puošmenos / Die chierheit der gheesteliker brulocht). Pradėta kurti kronikos. Poetas, pasakėčių kūrėjas W. van Hildegaersberchas (apie 1350–1400) rašė rimuotas noveles, kartais šiek tiek humoristines ir moralizuojančias. Poetas D. Potteris (apie 1370–1428) parašė poemą Meilės eiga (Der minnen loep 1411–12, ją sudaro 60 erotinių pasakojimų).
Nuo 15 a. vidurio, vadinamuoju retorikų (Rederijkers) laikotarpiu, pradėtos steigti spaustuvės, tekstai tapo prieinami didesniam skaitytojų ratui. Buvo organizuojamos menininkų gildijos, vadinamos retorikų rūmais. Jų atsiradimą lėmė literatūrinės kūrybos ir pjesių statymo poreikis. Pirmieji atsirado Brabante (apie 1400), Flandrijoje (apie 1425); po pusės amžiaus išpopuliarėjo, buvo steigiami ir šiaurinėse provincijose. Retorikai turėdavo globėją iš kilmingųjų luomo socialiniam statusui įtvirtinti ir talentingą poetą, atstovavusį rūmams. Svarbiausios poetinės užduotys buvo skiriamos talentingiausiems poetams. Žymūs poetai – A. de Roovere (apie 1430–82), J. Smekenas (apie 1450–1517). Retorikų rūmuose kurta refrenai, dainos, alegoriniai vaidinimai ir farsai. Pripažinti poetai kūrė ir proginius eilėraščius. Visuose literatūros žanruose buvo pabrėžiami 3 aspektai: kolektyviškumas, pasirodymas, varžymasis. Retorikų rūmai t. p. buvo svarbūs kaip diskusijų centrai. 1561 Antverpene įvyko didžiausia ir paskutinė retorikų šventė. Retorikų laikotarpiu kurtos religinio turinio dramos – misterijos, mirakliai ir moralitė. Apie 1450 buvo sukurti 7 Marijos džiaugsmai (Bliscapen van Maria) – Briuselio ciklas, kurio išliko tik pirmas ir paskutinis vaidinimas. 15 a. sukurta anoniminė religinė drama Marija iš Nieumegheno (Mariken van Nieumeghen); dėl tikroviškumo ši drama buvo išimtis didaktikos ir pamokomų alegorijų laikotarpiu. Retorikų laikotarpiu parašytas (spėjama, P. van Diesto, 16 a.) romanas Paprasto žmogaus gelbėjimo veidrodis (Spieghel der Salicheit van Elckerlijc), kuris išgarsėjo ir tarptautiniu mastu, anksti išverstas į anglų kalbą (Everyman). Šiame romane rašoma apie mirties baimę, egzistencinę vienatvę ir sielos gijimą. 16 a. viduriui būdingi Biblijos vertimai, rimuotos psalmės, reformaciniai alegoriniai vaidinimai. Per Nyderlandų nepriklausomybės karą sukurta aktualios tematikos eilėraščių, protesto dainų.
Renesanso literatūra
Žymiausias Renesanso literatūros atstovas – humanistas Erazmas Roterdamietis. Nors jis rašė lotynų kalba, bet jo įtaka 16 a. autoriams buvo ryški. Kalvinisto teologo ir politikos veikėjo Ph. Marnixo van Sint Aldegonde’s kūrybai būdingas renesansinis stilius. Jo poleminis ir net kiek parodijuojantis pagrindinis kūrinys Šventosios Romos Katalikų bažnyčios bičių avilys (Den Byencorf der H. Roomsche Kercke 1569) yra aštri Romos katalikų bažnyčios satyra. Renesansinės formos ir turinio kūrinius rašė J. B. van der Nootas. Iškilo humanistinės ir renesansinės kultūros centras – Leideno miestas, įkurtas Leideno universitetas (1575). Garsūs mokslininkai J. J. Scaligeris (1540–1609) ir D. Heinsius (1580–1655) čia sukūrė naujosios lotynų literatūros centrą. Žymus Renesanso laikotarpio rašytojas – P. C. Hooftas, ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje ir Italijoje, sukūręs lyrikos, dramų, draminę pastoralę Granida (1605). Komedijas ir farsus kūrė G. A. Bredero, S. Costeris (1579–1665). Šiuo laikotarpiu sukurti ir D. Heinsijaus, A. de Koningo (1588–1619), J. van den Vondelio, J. J. Starterio (1594–1628) eiliuoti kūriniai. Pagrindinis kūrėjas ilgą laiką buvo J. van den Vondelis, parašęs eilėraščių, teologinių, politinių, istorinių dramų. J. van Heemskerckas (1597–1656) parašė pastoralinį romaną Batavijos Arkadija (Batavische Arcadia 1637). Svarbiausias (dėl savo įtakos olandų kalbai) 17 a. prozos veikalas buvo Biblijos vertimas Statenbijbel (1637). Renesanso laikotarpis Nyderlandų literatūroje galutinai baigėsi, kai dominuojančia tapo Amsterdamo draugija Nil volentibus arduum (įkurta 1669).
Šviečiamojo amžiaus literatūra, klasicizmas
Prasidėjus klasicizmo ir Šviečiamojo amžiaus laikotarpiui jaunas Amsterdamo poetas ir raižytojas J. Luykenas (1649–1712) išleido lyrikos rinkinį Vokiškos dainos (Duytse lier 1671), pasižymintį rafinuotumu. Išleista daug emblemų rinkinių (J. Luykeno Jėzus ir dvasia / Jesus en de ziel 1678 ir kita), tapo madingas pastoralinis žanras (J. B. Wellekensas, 1658–1726). Komedijas ir komiškas pjeses rašė T. Asselijnas (1620–1701), P. Bernagie (1656–99). Žymus gyvenamojo laikotarpio dramaturgas – P. Langendijkas, kurio svarbiausi kūriniai buvo prancūzų klasicizmo stiliumi parašytos komedijos. Atgijo klasikinės pjesės, kurioms būdinga prancūzų forma ir senovės graikų ar romėnų literatūrų tematika: B. Huydecoperio (1695–1778) tragedijos (žymiausia – Achilas / Achilles 1719). Lyrika išgyveno pakilimą ėmus kurti poetui H. C. Pootui (1689–1733). Jo kūryboje derinama autentiškas gamtos pojūtis, rafinuota renesansinė eilėraščių forma ir klasicizmo įtaka. Proza, kuri ir klasicizmo laikotarpiu dar nebuvo pripažinta visateise meno forma, susidomėjo vertėjas ir rašytojas N. Heinsius (1656–1718), jis parašė pikareskinių romanų. J. van Effenas įkūrė ir leido šviečiamojo pobūdžio žurnalą De Hollandsche Spectator (1731–1735), rašė didaktinę prozą, kurioje realistiškai vaizdavo kasdienį biurgerių gyvenimą. Klasicistinė drama pakilimą patyrė pirmajame 18 a. ketvirtyje, bet išsilaikė dar gana ilgai, kaip ir visi populiarūs 17 a. žanrai. Tapo madingas klasicistinis epas: talentingi kūrėjai būrėsi į poezijos draugijas, kūrė rimuotus biografinius pasakojimus apie kokį nors garbinamą asmenį, biblinį veikėją, medžiagos kūrybai buvo randama ir istorijoje.
Nyderlandų literatūros tęsinys – Belgijos literatūra flamandų kalba (Belgijos literatūra) ir olandų literatūra (Olandijos literatūra).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleistas Erazmo Roterdamiečio kūrinys Pagiriamasis žodis kvailybei (1947 42011).
Nyderlanų kultūra
L: J. te Winkel De ontwikkelingsgang der Nederlandsche Letterkunde 7 dln. Utrecht 1973; De studie van de Middelnederlandse letterkunde: stand en toekomst Hilversum 1989; F. P. Van Oostrom Aanvaard dit werk. Over Middelnederlandse auteurs en hun publiek Amsterdam 1992; R. Grüttemeier Niederländische Literaturgeschichte Stuttgart 2006.
2952