Nýderlandų nepriklausomýbės kãras, Aštúoniasdešimties mẽtų kãras, Aštuoniasdešimtmẽtis kãras, Nyderlandų septyniolikos provincijų sukilimas (1566–1648).
Prielaidos
1506 Burgundijos Nyderlandai atiteko Habsburgų dinastijos Ispanijos karaliaus Pilypo I sūnui Karoliui, kuris 1516 tapo Ispanijos, 1519 ir Vokietijos karaliumi, 1530 ir Šventosios Romos imperatoriumi (imperatorius Karolis V). Karolis V beveik nuolatos kariavo, ypač su Prancūzija, Vokietijos protestantais kunigaikščiais ir Turkija. Šių karų išlaidas didele dalimi dengė turtingos Nyderlandų provincijos, priverstos mokėti didelius mokesčius. Nyderlandų gyventojai buvo nepatenkinti ir dėl to, kad kariauta su jų tiesioginiais prekybos partneriais. Nyderlandų miestai, kiti administraciniai politiniai vienetai nuo seno buvo išsikovoję savivaldos privilegijas ir buvo pasiryžę jas ginti. Karolis V ir jo įpėdinis (nuo 1556) Ispanijos karalius Pilypas II siekė Nyderlandų valdymą labiau centralizuoti. Šiuos prieštaravimus papildė religinis vietos gyventojų atsiribojimas: tarp jų daugėjo protestantų. Protestantizmo šalininkai įkūrė gerai organizuotą Bažnyčią, kuri siekė paveržti Katalikų Bažnyčios ir ypač − inkvizicijos turėtą valdžią. Įtampą visuomenėje padidino 1565 nederlius, prekybos pakrikimas dėl Danijos–Švedijos karo (1563–70), t. p. protestantų pastorių propaguojamos sukilimo idėjos.
Eiga
1566 kilo masinis ikonoklastų judėjimas, kurio dalyviai visame krašte siaubė katalikiškas bažnyčias: griovė statulas, naikino šventųjų paveikslus. Pilypas II, norėdamas atkurti tvarką, pasiuntė kunigaikščio Albos vadovaujamą kariuomenę, kuri 1567 08 įžengė į Briuselį. Ispanijos karaliaus valdžią Alba mėgino atkurti griežtomis priemonėmis: nepaklusniesiems teisti įsteigtas specialus teismas, buvo nukirsdinti šiaip jau Pilypui II lojalūs Egmonto grafas Lamoralis ir Hoorno grafas Filipas de Montmorency. Tuomet Nyderlandų gyventojai sukilo atvirai, jiems vadovavo vienas įtakingiausių didikų Oranės princas Vilhelmas. Vilhelmas, vengdamas Lamoralio ir Filipo de Montmorency dalios, pabėgo pas uošvį Saksonijos kurfiurstą. Jo pastangomis 1568 bandyta įsiveržti į Nyderlandus iš Vokietijos, tuo metu sąjungininkai Prancūzijos hugenotai puolė iš pietų. Kampanija dėl lėšų stokos nebuvo sėkminga.
Princas Mauricijus Nieuwpoorto mūšyje, 1600 m. liepos 2 d. (aliejus, apie 1632−40, dailininkas Pauwelsas van Hillegaertas, Nacionalinis muziejus Amsterdame)
Princas Mauricijus Nieuwpoorto mūšyje, 1600 m. liepos 2 d. (aliejus, apie 1632−40, dailininkas Pauwelsas van Hillegaertas, Nacionalinis muziejus Amsterdame)
1572 prasidėjo naujas sukilimas, Vilhelmo Oraniečio šalininkai gezai užėmė Briellės uostą, vėliau daugumą krašto šiaurinių miestų. Vilhelmas Oranietis perkėlė savo dvarą į Delftą Olandijoje. 1576 Nyderlandų provincijos sudarė vadinamąją Gento susitaikymo sutartį, pagal kurią prisiekė laikytis religinės tolerancijos ir kovoti su algų negaunančia pakrikusia ir plėšikaujančia Ispanijos kariuomene (Gento susitaikymas).
Pilypas II 1579 paskyrė naują Nyderlandų gubernatorių Parmos kunigaikštį A. Farnese, kuris atvyko su kariuomene. A. Farnese’i pavyko suskaldyti sukilėlius. Protestantų radikalumu nepatenkintos katalikiškos pietinės provincijos 1579 01 06 sudarė Arraso uniją, kurioje išreiškė lojalumą Pilypui II. Atsakydamas į tai Vilhelmas Oranietis 1579 01 23 suvienijo šiaurines provincijas (Utrechto unija). Prie jų prisijungė pietiniai Briugės, Gento, Briuselio ir Antverpeno miestai (faktiškai susikūrė Olandijos valstybė).
Politinį Nyderlandų išsiskyrimą papildė ir religinis: šiaurinėse provincijose ilgainiui pradėjo vyrauti protestantai, pietuose – katalikai. Per kelerius paskesnius metus A. Farnese atkariavo didelę dalį pietinių provincijų, 1585 – Antverpeną. 1580 buvo nužudytas Vilhelmas Oranietis, bet didesnių pergalių Ispanijai pasiekti nepavyko. Vilhelmą Oranietį pakeitė jo sūnus Mauricijus Oranietis, per jo suplanuotas kampanijas atkariautos teritorijos, kurių ribos beveik nesikeitė iki 21 a. pradžios.
Šiaurinėse provincijose Ispanijos kariuomenės nebeliko, bet ilgainiui tapo aišku, kad pietinėse provincijose Ispanijos valdžia išlieka tvirta. 1609 tarp Šiaurės provincijų ir Ispanijos paskelbtos paliaubos (vėliau pavadintos Dvylikos metų paliaubomis). Jų metu olandai statydinosi laivyną, kuris turėjo didelę reikšmę tolesnei karo eigai.
1622 karas atsinaujino, jis tapo platesnio Europos konflikto – iš esmės religinio Trisdešimties metų karo (1618–48) dalimi. Kaip ir ankstesniu laikotarpiu, mūšiuose atvirame lauke kovojo samdinių kariuomenės, ginti miestų (tokių susirėmimų per Nyderlandų nepriklausomybės karą buvo dauguma) išeidavo visų sluoksnių gyventojai. Per ilgai trunkantį karą Flandrijoje ir Brabante išaugo nauja žmonių karta, ji buvo katalikiška ir Šiaurinių provincijų protestantų nemėgo labiau nei svetimšalių ispanų.
1625 Mauricijus Oranietis mirė, jį pakeitęs pusbrolis Frydrichas Henrikas užėmė svarbią Hertogenboscho tvirtovę (Šiaurės Brabantas), bet Antverpeno ir Briuselio puolimas buvo nesėkmingas. Kovos vyko ir kolonijose, Karibų jūroje olandų nereguliarūs junginiai plėšė Ispanijos laivus. 1639 Lamanšo sąsiauryje vykusiame Downso mūšyje olandų admirolas M. Trompas sumušė Ispanijos armadą, kuri plukdė 20 000 karių į Flandriją. Olandijai 1635 sudarius sutartį su Prancūzija jėgų pusiausvyra pasikeitė, Ispanija ilgainiui suprato, kad nebegali tikėtis sėkmės. 1648 pasirašyta Münsterio taika.
Reikšmė
Münsterio taikos sutartimi Olandijos respublika de jure pripažinta savarankiška valstybe, jai liko teritorijos, kurias ji užėmė baigiamuoju Nyderlandų nepriklausomybės karo etapu. Po karo Olandija iškilo kaip Europos prekybos, finansų, kultūros centras. Pietinės provincijos keliems šimtmečiams prarado didesnę ūkinę ir kultūrinę reikšmę.