obertònas (vok. Oberton < ober – viršutinis + Ton – tonas), vrštonis, alikvòtas (lot. aliquot – keletas), bet kuri sudėtinio tono dedamoji dalis (dalinis tonas), kurios dažnis didesnis už pagrindinio tono dažnį. Obertonai, kurių dažniai yra kartotiniai pagrindinio tono dažniui, – harmoniniai, kiti – neharmoniniai. Harmoniniai obertonai (praktikoje – ir obertonai, artimi harmoniniams) ir pagrindinis tonas dar vadinami harmonikomis arba alikvotomis (dažnai aukštesnės harmonikos – išskyrus pagrindinį toną). Pvz., jei garsą sudaro daliniai tonai, kurių dažniai 110 (didžiosios oktavos A), 220, 300 ir 330 Hz, tai 110 Hz – pagrindinis tonas (pirmoji harmonika), 220 Hz – pirmasis obertonas (antroji harmonika), 300 Hz – antrasis obertonas (neharmoninis), 330 Hz – trečiasis obertonas (trečioji harmonika).
Garso obertonus (spektrinę sudėtį) lemia garso šaltinio modos. Nuo garso obertonų dažnių ir stiprių (intensyvumų) priklauso jo aukščio suvokimas (garso aukštis), tembras, kalbos garsų fonetinės kokybės suvokimas (pagal stiprius obertonus identifikuojamos formantės). Atskiri obrtonai klausa paprastai nėra suvokiami, jie susilieja su pagrindiniu tonu (išimtis, pvz., obertoninis dainavimas). Dar garso spektras, natūralusis garsaeilis.
virštonis, alikvotas
357