objektyvùsis pakaltinamùmas, teisinės atsakomybės taikymo principas, kuriuo remiantis asmuo atsako už savo padarytą veiką ir dėl jos kilusius žalingus padarinius neatsižvelgiant į tai, ar jis gali būti laikomas kaltu dėl jų atsiradimo. Objektyvaus pakaltinamumo principas yra priešingas kaltės principui ir leidžia už padarytą veiką ir sukeltą žalą patraukti atsakomybėn nepakaltinamus asmenis, mažamečius, asmenis, kurie sukėlė žalingus padarinius dėl objektyviai neišvengiamos teisinės klaidos ar atsitiktinai (nepaisant jų rūpestingo elgesio) arba dėl kitų asmenų kaltės. Objektyvaus pakaltinamumo principas šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje taikomas tik anglosaksų teisės sistemos šalyse ir tik labai siauram nusikaltimų ratui (pavyzdžiui, taikant baudžiamąją atsakomybę už mažamečio asmens išžaginimą, kai kuriuos nusikaltimus aplinkai ir viešajai tvarkai). Civilinėje teisėje objektyvaus pakaltinamumo principas tam tikrais atvejais taikomas visose teisės sistemose, taip pat ir Lietuvoje (pavyzdžiui, taikant civilinę atsakomybę darbdaviui už jo darbuotojų padarytą žalą tretiesiems asmenims, pastato savininkui – už žalą, kilusią dėl pastato sugriuvimo ar kitų trūkumų). Skirtingą objektyvaus pakaltinamumo vertinimą baudžiamojoje ir civilinėje teisėje lemia tai, kad civilinėje teisėje sprendžiama ne dėl žalą sukėlusio asmens nubaudimo, bet dėl socialiai teisingo padarytos žalos naštos paskirstymo tarp žalą sukėlusių ir ją patyrusių asmenų.
LIETUVOJE objektyvus pakaltinamumas baudžiamojoje teisėje nepripažįstamas, nes baudimas be kaltės paneigtų asmens, kaip orios, sąmoningos, laisvos daryti sprendimus ir tik už juos atsakyti asmenybės, sampratą. Asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti teisėto elgesio.
2061