obligãcija (lot. obligatio – įsipareigojimas, pasižadėjimas), skolos vertybinis popierius, suteikiantis jo savininkui teisę nustatytais terminais gauti iš jį išleidusio juridinio asmens nurodytą pinigų sumą (nominaliąją vertę), palūkanas ar kitą piniginį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Pirmosios obligacijos atsirado 16 a. Prancūzijoje ir Olandijoje.
Obligacijas leidžia akcinės bendrovės, savivaldybės, valstybė, tarptautinės institucijos, siekdamos pasiskolinti lėšų. Obligacijų savininkai turi tas pačias teises, kaip ir kiti emitento kreditoriai, bet neįgyja jo nuosavybės ir valdymo kontrolės. Kitaip nei akcijos, obligacijos dažniausiai teikia savininkams pastovias, iš anksto žinomo dydžio pajamas, jų palūkanas bendrovės turi išmokėti anksčiau nei akcijų dividendus, dėl to investicijos į obligacijas laikomos saugesnėmis, bet obligacijų pajamingumas mažesnis nei akcijų. Patikimiausios yra vyriausybės obligacijos, turinčios valstybinę garantiją (jų palūkanų normos yra mažiausios). Daugelyje šalių fizinių ir juridinių asmenų pajamoms, kurios gaunamos kaip vyriausybės ir savivaldybių obligacijų palūkanos, taikomos mokesčių lengvatos. Ypatinga obligacijų rūšis yra euroobligacijos.
Išleidžiant į apyvartą bendrovių obligacijas iš emitento jas perka viena ar kelios vertybinių popierių prekybos bendrovės, bankai ar kiti tarpininkai, kurie vėliau antrinėje vertybinių popierių rinkoje jas perparduoda investuotojams. Vyriausybės obligacijos, kurios leidžiamos nacionaline valiuta biudžeto deficitui padengti ar imant tikslines paskolas (paskolos obligacija) įvairiems valstybiniams projektams finansuoti, investuotojams dažniausiai parduodamos aukcionuose ar skelbiant paskolos pasirašymą. Visų obligacijų savininkai bet kuriuo momentu iki išpirkimo termino gali jas perparduoti vertybinių popierių biržoje ar tiesiogiai kitiems asmenims. Obligacijų rinka yra pastovesnė nei akcijų rinka, jų kainų svyravimai mažesni. Obligacijų svarbiausios charakteristikos, lemiančios jų rinkos kainą: nominalioji (išpirkimo) vertė, palūkanų (ar diskonto) norma, emisijos kaina (kaina, kuria obligacijos parduodamos pirmą kartą išleidžiant jas į apyvartą), išpirkimo terminas (ilgalaikės obligacijos parduodamos mažesne kaina), investicijų rizika (emitento patikimumas, gaunamų pajamų galimas nuvertėjimas dėl infliacijos, valiutų kursų svyravimai), palūkanų mokėjimo periodiškumas (palūkanos dažniausiai mokamos kartą per pusmetį ar metus). Obligacijų rinkos kaina nustatoma kaip visų būsimųjų palūkanų ir išpirkimo kainos dabartinė (diskontuota) vertė, atsižvelgiant į rinkos palūkanų normą: kuo nustatyta obligacijų palūkanų norma didesnė už numatomą rinkos palūkanų normą, tuo didesnis obligacijų patrauklumas investuotojams ir kaina.
Pagal formą obligacijos gali būti materialiosios (atspausdintos popieriuje) ir nematerialiosios (nuosavybės teisę įrodo įrašai jų savininkų asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose), pagal disponavimo būdą – vardinės (jas parduodant emitentas registruoja konkretų savininką) ir pareikštinės (savininkas nenurodomas). Pagal išpirkimo terminą skiriamos trumpalaikės (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose – vienerių-penkerių metų; įvairiose šalyse ši klasifikacija gali skirtis), vidutinės trukmės (penkerių-dešimties metų) ir ilgalaikės (daugiau kaip dešimties metų) obligacijos. Skolos vertybiniai popieriai, kurių išpirkimo terminas mažesnis kaip vieneri metai, dažniausiai nepriskiriami obligacijoms ir vadinami vekseliais. Išleidžiant obligaciją taip pat gali būti numatytas pirkimo opcionas (emitento teisė ją išpirkti nepasibaigus terminui) arba pardavimo opcionas (investuotojo teisė reikalauti, kad emitentas ją išpirktų prieš terminą). Valstybė gali leisti ir neterminuotas, arba rentines, obligacijas (vadinamąsias konsoles, pavyzdžiui, 19 a. jas leido Didžioji Britanija, Prancūzija), kurios apskritai neišperkamos, jų savininkai gauna palūkanas neribotą laiką. Pagal pajamų gavimo būdą skiriamos kuponinės ir diskontinės (su nuliniu kuponu) obligacijos. Kuponinių obligacijų (pavadinimas kilęs iš materialiųjų obligacijų, iš kurių buvo iškerpami kuponai, suteikiantys teisę gauti palūkanas) emisijos kaina dažniausiai lygi išpirkimo kainai, o savininko pajamas sudaro periodiškai mokamos palūkanos. Palūkanų norma (dar vadinama kupono norma) gali būti fiksuota (nekintanti per visą obligacijų išpirkimo terminą), kintama (susieta su rinkos palūkanų norma, tolygiai didinama priklausomai nuo mokėjimo metų ar indeksuojama atsižvelgiant į infliaciją, akcijų ir kitus indeksus) arba mišri. Bendrovės gali leisti ir pajamų obligacijas, kurių palūkanos mokamos tik tuomet, kai bendrovė gauna pakankamai pelno. Diskontinių obligacijų savininkai periodinių palūkanų negauna, bet jų emisijos kaina nustatoma su diskontu ir yra gerokai mažesnė už būsimąją išpirkimo kainą; taip diskontinės obligacijos savininkas visas pajamas gauna iš karto emitentui ją išperkant. Bendrovių obligacijos gali būti ir konvertuojamosios, tai yra suėjus išpirkimo terminui keičiamos į bendrovės paprastąsias akcijas ar kitus vertybinius popierius (tokios obligacijos savininkas dažniausiai gali pasirinkti, kokiu būdu jam turi būti už ją atlyginta – vertybiniais popieriais ar pinigais). Pirmumo teisę įsigyti konvertuojamąsias obligacijas turi esami bendrovės akcininkai. Obligacijos gali būti neapsaugotos (jų patikimumą garantuoja tik žinomas emitento vardas ir reputacija, pavyzdžiui, valstybės, bankų, didelių akcinių bendrovių, o mažiau patikimiems emitentams jas leisti sudėtinga), su garantija (banko, draudimo, pirminės ar kitos bendrovės, valstybės) ir apsaugotos emitento turto (nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, valstybės aukso ir užsienio valiutų atsargų, perkamos įrangos ir kitų aktyvų) įkeitimu.
vyriausybės obligacijos; konsolės; obligacijos