elektrinis oblius
õblius (vok. Hobel), medienos apdirbimo įrankis ruošinių paviršiams lyginti išilginiu drožimu arba frezavimu. Obliuojant sudaroma reikiama lentos ar kitos detalės forma, tikslūs storio ir pločio matmenys, įlaiduojami jos siaurieji kraštai. Būna rankinis (turi 1 arba 2 plienines apvalias, profiliuotas ar kitos formos geležtes, įtaisytas į klevo, buko ar kitos kietos medienos arba metalo trinkelę su rageliu priekyje) ir elektrinis (turi 2 peilius, pritvirtintus prie sukamo būgno). Rankinis oblius skirtas (nuo to priklauso geležtės ir trinkelės forma) detalės paviršiui nuvalyti, nelygumams po obliavimo ištaisyti, atbrailiniams tašeliams ar sudėtingo profilio dailylentėms, išoriniams detalės kraštams pagal apskritimo lanko formą apdirbti, figūriniams kontūrams lentjuostėse, lentų šonuose išdrožti, grioveliams išobliuoti. Elektrinis oblius dažniausiai turi mechanizmą obliavimo gyliui reguliuoti; obliuojama ruošinį padėjus ant 2 plokščių.
2863
Lietuvoje
lietuviški obliai: a - dvirankis, b – leistuvas, c – įlaidinis
Lentoms lyginti naudoti paprastesnės konstrukcijos obliai: leistuvai su profiliuota rankena viršuje, dvirankiai, iš dviejų kaladėlių susidedantys obliai, su lenkta rankena. Įlaidos buvo drožiamos sudėtingesniais įlaidiniais obliais; jų buvo specialių įlaidoms formuoti, durų staktoms, langų rėmams obliuoti (jų apačia ir geležtė – profiliuoti). Žemaitijoje durų staktos obliuotos dideliais (90 cm ilgio ir apie 20 cm pločio) dvirankiais obliais (vadinamosiomis meškomis). Kartais obliaus viršus ir šonai buvo puošiami ornamentais. Stalius arba meistraujantis valstietis turėjo kelių formų ir įvairios paskirties oblių. Lentas obliuodavo įsiveržęs į darbastalį arba pasidėjęs ant dviejų vadinamųjų ožių. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje oblius (dažniausiai iš obels) dirbdinosi patys meistrai, vėliau paplito fabrikinės gamybos obliai.
rankinis oblius
2691