obòjus (pranc. hautbois < haut – aukštas + bois – medis), muzikos instrumentas – liežuvėlinis aerofonas.
Sandara, tembras
obojus
Soprano tesitūros. Vamzdis kūgiškas, apie 66–67 cm ilgio, 1,5–2,5 cm skersmens. Turi apie 20 garso skylučių (beveik visos uždengtos vožtuvėliais). Korpusą sudaro viršutinė ir apatinė vamzdžio dalys ir nedidelės žiotys. Turi dvigubą liežuvėlį. Diapazonas b–a3 (b3, h3). Tembras tirštokas, skvarbus, ryškus, šiek tiek nosinis. Natos rašomos su smuiko raktu netransponuojant. Naudojamas simfoniniame, pučiamųjų orkestre, ansambliuose ir solo.
Istorija, paplitimas
Obojaus tipo instrumentai nuo seno paplitę daugelyje kraštų. 16–17 a. obojus atsirado iš šalamajos. Manoma, pirmą kartą obojus panaudotas J.-B. Lully kūryboje. 17 a. antroje pusėje paplito Europoje, pradėtas nuolat naudoti orkestruose. Obojaus mechanika galutinai susiklostė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Obojaus atmainos: oboe d’amore (meilės obojus; skamba mažąja tercija žemiau), anglų ragas (altinis obojus; skamba grynąja kvinta žemiau), jo pirmtakas oboe da caccia (medžioklės obojus), baritoninis obojus (skamba grynąja oktava žemiau). Būta ir mažųjų obojų: D (skamba didžiąja sekunda aukščiau), Es (skamba mažąja tercija aukščiau), F (skamba grynąja kvarta aukščiau).
1042