obskurantzmas (lot. obscurans, kilm. obscurantis – užtemdantis), priešiškumas mokslui, švietimui, pažangai.
Obskurantizmas gali reikštis kaip priešinimasis žinių ar informacijos plėtotei arba kaip literatūrinis, meninis, filosofinis ar teologinis stilius, kuriam būdinga neapibrėžtumas ir painumas.
Obskurantizmą galima sieti su Platono kilnaus melo sąvoka, pagal kurią valdovai slepia tiesą nuo žmonių jų pačių labui (tai ypač būdinga tironijoms ir totalitarinėms valstybėms). Šia prasme obskurantizmas yra antiintelektinis, antidemokratinis ir elitistinis (laiko mases nevertas tiesos). Obskurantizmo sąvoka pirmą kartą paminėta pagal vokiečių humanisto J. Reuchlino ir dominikonų vienuolių (pavyzdžiui, Johanneso Pfefferkorno) 16 amžiuje susirašinėjimo laiškus išleistoje satyroje Tamsių žmonių laiškai (Epistolae Obscurorum Virorum), kurioje pajuokiama tamsuoliška krikščionių diskusija, ar reikia sudeginti visas žydų ir kitųnekrikščionių knygas, užkertant kelią visuomenės priėjimui prie jose pateikiamos informacijos. Prancūzijos revoliucijos metu obskurantizmas buvo paplitęs tarp aristokratų. 19 amžiaus pabaigoje vokiečių filosofas F. Nietzsche atskyrė metafizikos ir teologijos obskurantizmą nuo vokiečių filosofo I. Kanto subtilesnio kritinės filosofijos obskurantizmo ir moderniojo filosofinio skepticizmo. Anot F. Nietzsche’s, obskurantizmu siekiama užtemdyti ne tiek individualų supratimą, kiek pasaulio vaizdą ir žmonių suvokimą apie jo egzistavimą.
Obskurantizmu kartais kaltinami mokslininkai, filosofai, mąstytojai (pavyzdžiui, Aristotelis, J. Derrida, F. A. von Hayekas, G. W. F. Hegelis, M. Heideggeris, K. Marxas, J. M. É. Lacanas, K. R. Popperis, L. Wittgensteinas), kurie nesiremia empiriniais duomenimis ar pozityvizmu arba kuriems būdingas idealizmas.
Obskurantizmas gali būti susijęs su negatyvizmu, nusistatymu.
2271