Ochránka (rus. ochrana – apsauga), Rusijos imperijos policijos departamento teritorinis padalinys. Iki 1903 oficialiai vadintas Visuomenės saugumo ir tvarkos palaikymo skyriumi. Pirmasis toks skyrius 1866 buvo įkurtas Sankt Peterburge. 1880 Ochranka pradėjo veikti Maskvoje ir Varšuvoje. 1914 gubernijose ir srityse veikė 26 ochrankos. 1906–14 veikė 10 rajoninių ochrankų, viena jų – Vilniuje. Ochrankos svarbiausias uždavinys – kovoti su politiniu terorizmu ir revoliucine veikla. Kiekviena ochranka turėjo bendrąją kanceliariją; ji pagal funkcijas buvo suskirstyta į poskyrius. Be tam tikro skaičiaus etatinių darbuotojų, Ochranka turėjo specialiąją agentūrą: vadinamuosius išorinius seklius (filerius), pasyviuosius informatorius, agentus provokatorius. Didžiausios ochrankos (Sankt Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, Kijevo, Odesos, Charkovo ir Tbilisio) nuo 19 a. pabaigos pašto įstaigose turėjo vadinamuosius juoduosius kabinetus ir tikrino susirašinėjimą. Nuo 1897 Maskvos, nuo 1906 – ir Sankt Peterburgo ochranka dar turėjo ypatingus seklių būrius, veikiančius visoje šalyje, t. p. specialius registracijos biurus, kurie tikrino atvykstančiųjų į šiuos miestus politinį patikimumą. Ochranka stebėjo ir rusų revoliucionierių veiklą užsienyje. Ochrankos agentai sugebėjo infiltruotis į revoliucionierių pogrindžio centrus, dalyvavo nelegalios spaudos (pvz., 1912–13 bolševikų Pravdos) leidime, kontroliavo Sankt Peterburgo fabrikų ir gamyklų rusų darbininkų susirinkimo (jis suorganizavo 1905 01 Kruvinojo sekmadienio eitynes) veiklą, sufabrikavo 1913 Beiliso bylą, manoma, sufalsifikavo vadinamuosius Siono išminčių protokolus. Tarp žinomesnių Ochrankos provokatorių – V. Lenino bendražygiai R. Malinovskis, J. Žitomirskis, J. Azefas, D. Bogrovas. Ochrankos buvo panaikintos po 1917 Vasario revoliucijos, bet vėlesnių laikų Rusijos politinė policija perėmė jų veiklos metodus.
Visuomenės saugumo ir tvarkos palaikymo skyrius