óda (cutis), žmogaus ir gyvūnų kūno dangalas, kuris kartu su dariniais (plaukais, nagais, liaukomis ir kita) sudaro bendrąją kūno dangą. Odą sudaro daugiasluoksnis epitelis (epidermis) ir derma. Bestuburių gyvūnų kūno dangą sudaro vienasluoksnis epitelis. Stuburinių gyvūnų odos epidermis dažniausiai yra ragėjantis ir pigmentuotas, jį nuo dermos skiria pamatinė membrana. Derma sudaryta iš 2 sluoksnių: spenelinio (purus) ir tinklinio (tvirtas ir elastingas). Tinklinio sluoksnio kolageninės ir elastinės skaidulos sudaro tankius tinklus, bet dažniausiai orientuotos mechaninių jėgų veikimo kryptimi ir sudaro tam tikrai odos sričiai būdingas tempimo linijas (pjūviai išilgai šių linijų geriau gyja ir palieka mažesnius randus), raukšles ar klostes. Dermoje gausu kraujagyslių, ypač kapiliarų ir arteroveninių anastomozių (epidermis, kuris kraujagyslių neturi, minta difuziškai per pamatinę membraną), limfagyslių. Yra neruožuotų raumenų (pvz., šiaušiamųjų plaukų raumenų), prie odos gali tvirtintis ruožuotieji (pvz., mimikos) raumenys. Epiteliui įaugus į jungiamąjį audinį formuojasi odos dariniai: plaukai, plunksnos, žvynai, nagai, kanopos, ragai, odos liaukos (riebalų, prakaito, pieno, nuodų, kvapiosios). Epidermis ir dariniai atsinaujina iš pamatinių ląstelių pastoviai arba periodiškai (po nėrimosi ar šėrimosi). Odos ir jos darinių spalvą lemia pigmentinės ląstelės. Odoje gausu nervinių receptorinių galūnių. Suaugusio žmogaus oda užima 1,5–2,5 m2 plotą, sveria 8–10 % kūno masės, yra 0,5–5 mm storio (ploniausia yra vokų, pilvo, storiausia – padų, delnų, nugaros). Odos paviršiaus reljefinį piešinį lemia spenelinio dermos sluoksnio speneliai, įsiterpiantys į epidermį. Ryškiausias piešinys yra žmogaus pirštų pagalvėlėse (daktiloskopija, dermatoglifika). Po oda yra hipoderma. Oda atlieka šias funkcijas: dengiamąją (dengia giliau esančius audinius ir skiria juos nuo išorinės aplinkos), apsauginę (saugo nuo ultravioletinių spindulių, biologinių, cheminių ir kitų veiksnių, nuo išdžiūvimo, maceracijos, susijusi su imunine sistema), termoreguliacinę (šilumos atidavimas reguliuojamas prakaituojant, keičiantis kraujotakai, pašiaušiant plaukus), sekrecinę (liaukų sekretas sutepa kūno paviršių, skleidžia kvapą, pagal kurį skirtingų lyčių gyvūnai atranda vienas kitą, pienu maitinami jaunikliai), receptorinę (gausūs receptoriai padeda reaguoti į aplinką), vidinės terpės pusiausvyros ir biocheminių procesų reguliavimo (joje sintetinamas vitaminas D, su prakaitu išskiriami elektrolitai, vanduo, medžiagų apykaitos produktai), kraujo deponavimo (išsiplėtusios odos kraujagyslės gali kaupti nemažai kraujo), kvėpavimo (kai kurie gyvūnai per odą gauna deguonies ir šalina anglies dioksidą). Gemalo epidermis formuojasi iš paviršiaus ektodermos, derma – iš mezodermos dermatomų ir pasieninio lapelio mezenchimos. Senstant oda raukšlėjasi, sausėja, joje mažėja kraujagyslių, elastinių skaidulų. Odos sandarą, funkcijas, ligas tiria dermatologija.
2064