odinės galanterijos gaminiai
óda, išdirbtà óda, gyvūno odos derma su išsaugota plaušine struktūra, kurios elementų savybės pakeistos pagal odos paskirtį. Skiriama avalynės, drabužių, baldų, automobilių sėdynių, pakinktų, techninė, galanterijos oda. Yra minkštoji (avalynės viršaus, drabužių, baldų, automobilių sėdynių, galanterijos) ir kietoji (avalynės apačios, pakinktų, techninė) oda. Avalynės viršaus (išviršio, pamušalo) oda išdirbama iš galvijų, ožkų, avių, arklių, kiaulių, briedžių, elnių, roplių odos; minkšta, atspari lankstymui, tampymui, cheminėms medžiagoms, praleidžia orą ir garus. Avalynės apačios (padų, vidpadžių, rantų) oda išdirbama iš galvijų, kupranugarių, kiaulių, arklių, kai kurių žvėrių odos; kieta, standi, stipri, nepraleidžia vandens, higieniška.
Pakinktų (t. p. diržų, balnų) oda išdirbama iš galvijų ir kiaulių odos; stipri tempiant. Techninė oda (pavarų diržų, movų, tarpiklių, sandariklių, protezų, muzikos instrumentų ir kitų gaminių) išdirbama iš galvijų odos; stipri, tampri. Drabužių ir galanterijos oda (striukių, švarkų, kelnių, sijonų, šalmų, pirštinių ir kitų galanterijos dirbinių) išdirbama iš veršelių, kiaulių, avių, ožkų, kumeliukų odos. Išdirbama šviežia (neapdorota laikoma apie 2 h, po to ima gesti) trumpam konservuota arba ilgam konservuota oda. Pirmiausiai nuvalomi nešvarumai, šalinamos riebalų ir mėsos pripjovos, oda konservuojama: sūdoma (apibarstoma valgomąja druska arba mirkoma sūryme), kartais džiovinama pakabinta ant karčių, šaldoma šaldytuve. Skiriamos šios odos išdirbimo operacijos: paruošimo, apdorojimo (chrominimo arba šikšninimo) ir apdailos. Per paruošimo operaciją oda atmirkoma vandenyje (jei buvo konservuota), plaunama vandeniu (jei buvo trumpam konservuota), plikinama ir kalkinama kalkių piene (dažniausiai pridėjus natrio sulfido; susilpninamas plaukų ir epidermio ryšys su derma arba suardomas chemiškai epidermio ir plauko keratinas). Nuo odos mašinomis šalinama likę plaukai (suirę plaukai iš dalies ištirpsta; tai priklauso nuo natrio sulfido ir kalkių koncentracijos), t. p. poodis, riebalų ir mėsos liekanos, gauta plikė plaunama vandeniu (storesnė plikė skeliama dažniausiai į 2 dalis; tai priklauso nuo odos paskirties), šalinamos kalkės (dažniausiai naudojant amonio sulfatą, anglies dioksidą), minkštinama (fermentų preparatais – pankreatinu, tripsinu, protosubtilinu; tokia plikė būna neišbrinkusi, minkšta, su lygia ir švelnia valktimi, be to, pašalinus tarpplaušinių baltymų, kolageno irimo produktus, tampa laidi orui). Tada plikė apdorojama mineraliniu (dažniausiai chromo, rečiau aliuminio, cirkonio, geležies druskomis), organiniu (tanidais, sintanais, riebalais) ir mišriuoju būdu; apdorojant odą chromo druskomis prieš tai ji pikeliuojama – apdorojama vandeniniu sieros, acto rūgšties ir valgomosios druskos tirpalu (tai be išputimo suteikia plikei reikiamą bazingumą arba rūgštingumą, į plikę susigėrusi rūgštis pakeičia chrominimo junginių bazingumą ir reguliuoja patį procesą). Chromintas ar šikšnintas pusgaminis įgauna naujų savybių – pakinta atsparumas vandeniui, cheminių reagentų poveikiui, aukštesnei temperatūrai, t. p. kinta fizikinės ir mechaninės savybės (laikoma negenda, įgeria mažiau vandens, džiovinama mažiau traukiasi, išdžiūvusi lieka akyta). Toks pusgaminis plaunamas, skeliamas (jei nebuvo skelta plikė), minkštosios ir kai kurios kietosios odos nudrožiamos iš poodžio pusės (kad būtų vienodo storio). Minkštųjų odų pusgaminis dar šikšninamas, neutralizuojamas, apdorojamas tanidais, sintanais; taip užpildomi dermos struktūriniai tarpeliai, suvienodėja jos storis ir tankis, toks pusgaminis tampa standesnis, mažiau kinta jo matmenys nuo drėgmės ir temperatūros pokyčio. Tada jis dažomas giliuoju (nudažomas per visą jo storį) būdu, riebinamas vandeninėje riebalų emulsijoje, plaunamas, kartais dažomas dar dengiamuoju (dažymas) būdu. Kietųjų odų ir juchto (iki 3 mm storio mišriai apdorota galvijų, arklių ar kiaulių oda) pusgaminis apdorojamas dar magnio sulfato, gliukozės, melasos, aliuminio alūno tirpalu; jis tampa vienodesnis, atsparesnis šilumai, prakaitui, tampresnis, šiek tiek pašviesintas ir apsaugotas nuo perdžiūvimo. Išmirkius pusgaminį pašildytuose riebaluose odos būna stipresnės, minkštesnės, tampresnės. Pusgaminis specialiomis mašinomis nuspaudžiamas (pašalinama drėgmė), išlyginamas (ištiesinamos raukšlės, įlenkimai, kiti nelygumai) ir išdžiovinamas; džiovinama pakabinta (paprastai kietoji oda) arba ištempta žemesnės negu 60 °C temperatūros tunelinėse arba vakuuminėse džiovyklose. Išdžiovinta oda (jos plaušeliai būna sulipę, pati oda standi) atidrėkinama; taip suteikiamas jai reikiamas drėgnumas ir plastiškumas, t. y. oda paruošiama mechaninėms apdailos operacijoms. Kietosios odos tankinamos volavimu, minkštųjų odų poodis kartais šlifuojamas abrazyvine medžiaga; šlifuota oda būna lygesnė, švelnesnė, gražesnė. Pusgaminis tampomas specialiomis mašinomis (išskirstomi ir orientuojami džiūstant sulipę plaušeliai), kad būtų lanksti, minkšta, padidėtų jos plotas, sumažėtų tąsumas.
Ištampyto išdžiovinto minkštųjų odų pusgaminio valktis plonai kelis kartus dažoma (dengiamasis dažymas), lakuojama (kol netepa); taip pašalinami giliojo dažymo nevienodumai, paslepiamos smulkios ydos, oda ima blizgėti, pasidaro atsparesnė vandeniui, dulkėms, purvui, nors šiek tiek blogiau praleidžia orą ir prakaitą. Kai odos valktis negraži arba yra didelių ydų, ji šlifuojama, kai kada nudrožiama, gruntuojama, dažoma, t. y. taurinama (taurinimas). Nudažyta oda kartais blizginama lygiu poliruotu velenėliu. Dažytos odos (išskyrus odos su šiauštu, pūkuotu paviršiumi) dar presuojamos, kad sutankėtų jų paviršinis sluoksnis, išsilygintų raukšlės, padidėtų atsparumas vandeniui. Po apdailos odos rūšiuojamos, ženklinamos, pakuojamos arba vyniojamos į ritinius. Laikomos gerai vėdinamuose sandėliuose (oro drėgnis 55–75 %).
išdirbtos odos pjaustymo mašina
Istorija
odų raugykla Fese (Marokas)
Odos išdirbimas – senas amatas (odininkystė). Odos buvo dirbamos senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Vakarų Europoje odininkų cechai pradėjo veikti nuo 10 a., odos fabrikai – 18–19 amžiuje. Specializuota odos dirbimo pramonė sukurta 19 a. pabaigoje. Lietuvos teritorijoje odos apdirbimo įrankių – kaulinių gremžtų aptikta akmens amžiaus stovyklose ir gyvenvietėse; pajūryje šiuos įrankius darydavo iš lenktų ruonio galūnių kaulų, kurių vidinę pusę nugludindavo. Išdirbtos odos (įtrintos smegenimis arba kaulų čiulpais) būdavo minkštos ir lanksčios; jas susiūdavo gyslomis, ašutais ir naudojo aprangai. Odos dirbiniai minimi nuo 12–13 a. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasta 13–14 a. ornamentuotų pakinktų, makščių, apavo liekanų. 15 a. Vilniuje susikūrė odininkų (odminių) brolija, 16 a. viduryje veikė cechas, o 16 a. pabaigoje pradėjo veikti knygrišių cechas.
Pramoninė odos ir jos dirbinių gamyba sparčiau ėmė augti 19 a. pabaigoje. Didžiausi odos pramonės centrai buvo Vilniaus (gamino avalynės apačios odą, juchtą; garsėjo odinėmis pirštinėmis) ir Šiaulių (gamino kietąją ir minkštąją organinio rauginimo odą) fabrikai. Po I pasaulinio karo odos pramonė sunyko, atsirado odinės avalynės gamyklų, kurios dirbo vietos rinkai. Po II pasaulinio karo kai kurios nukentėjusios odos ir avalynės įmonės buvo atstatytos. Stambinant įmones buvo jungiami nedideli odos fabrikai – taip buvo sukurtas P. Eidukevičiaus odos ir avalynės fabrikas Vilniuje, odos ir avalynės susivienijimas Elnias Šiauliuose. 21 a. pradžioje daugiau odos buvo išdirbama Stumbro įmonėje Šiauliuose (uždaryta 2006).
79