òdė (gr. ōdē – giesmė), iškilmingas (dažnai himno pobūdžio) laisvos muzikinės formos vokalinis, instrumentinis arba vokalinis instrumentinis kūrinys. Dažniausiai kuriama svarbaus įvykio, žymaus asmens garbei.
Raida iki 19 amžiaus
Senovės Graikijoje ode vadinta iškilmingoms progoms dainuoti skirta poezija, solo ar choro giesmė apskritai. Odės buvo dainuojamos ir šokamos per šventes, puotose, iškilmingose eisenose, olimpiadose, t. p. buvo svarbus graikų dramos elementas. Odžių tekstus kūrė Simonidas, Bakchilidas, Pindaras, vėliau – Horacijus ir kiti romėnų poetai.
15–16 a. graikų odes bandė atkurti Italijos ir Vokietijos humanistai; pvz., M. Ficino improvizuodavo odes pritardamas lyra. Petrus Tritonius sukomponavo 19 keturbalsių Horacijaus odžių išdailų. 1543 odžių sukūrė L. Senflis. Klasikinių odžių tekstų būna motetuose.
16–17 a. Anglijoje ode vadinta iškilminga proginė kantata, skirta monarcho karūnavimo, sutikimo ar išlydėjimo, gimtadienių, karo pergalių iškilmėms, laidotuvėms, Naujųjų metų, Šv. Cecilijos dienos ir kitoms šventėms. Išlikusios 17 a. M. Locke’o, H. Cooke’o, P. Humfrey, J. Blow odės, sudarytos iš solo ar dueto (su skaitmeninio boso pritarimu) ir choro (su orkestro riturnele) eilučių. H. Purcellio odėms būdinga šiek tiek dramatiškesnė muzika, spalvinga instrumentuotė, virtuozinės solo partijos, kompoziciją vienijantys tematizmas ir tonacinis planas. 17 a. pabaigoje–18 a. ypač daug odžių kurta šv. Cecilijai. Jos sudarytos iš lyrinių arba pasakojamojo pobūdžio solo, duo, trio ir šlovinančių (Ceciliją, muzikos instrumentus) choro padalų. 18–19 a. daugiausia odžių kurta monarchų gimimo dienos proga (pvz., 1713 odę karalienės Onos gimtadieniui sukūrė G. F. Händelis).
Odė 19–20 amžiuje
19–20 a. odėmis vadinta įvairios kompozicijos pagal senovės graikų ar romėnų poetų tekstus ar pagal kilnias idėjas skelbiančius naujųjų laikų poetų kūrinius, tarp jų – choras pagal F. Schillerio odę Džiaugsmui L. van Beethoveno IX simfonijos finale (šio kūrinio instrumentinė versija nuo 1985 yra Europos Sąjungos himnas), J. Brahmso Odė Sapfo balsui ir fortepijonui. Iškilmingų odžių kantatų sukūrė W. Bennettas (Odė tarptautinės parodos atidarymui 1862), R. Bridgesas (Odė Muzikai, skirta H. Purcellio mirties 200 metinėms, 1895), G. Finzi (Odė Šv. Cecilijos dienai), B. Brittenas (Himnas šv. Cecilijai). 19–20 a. odes kūrė F. Lisztas, G. Bizet, C. A. Debussy, A. Schönbergas (Odė Napoleonui deklamuotojui, styginių kvartetui ir fortepijonui pagal G. Byrono žodžius), I. Stravinskis, S. Prokofjevas, A. Chačaturianas ir kiti.
Odė Lietuvos muzikoje
Lietuvoje odžių sukūrė A. Budriūnas (Odė Vilniui), J. Indra (Odė žuvusiam draugui), A. Bražinskas (Odė pergalių vėliavoms), V. Juozapaitis (Odė tėvynei ir taikai) ir kiti.
1571