odininkỹstė, odos dirbimo amatas.
8–7 amžiaus prieš Kristų istoriniai šaltiniai nurodo odininkų organizacijų buvus senovės Graikijoje ir Romoje (pavyzdžiui, Romoje odininkai turėjo savo kolegiją). Vėliau odininkų organizacijų – kolegijų, gildijų, cechų – ėmė rastis kituose Pietų, Vidurio ir Rytų Europos kraštuose.
Lietuvos gyventojai išdirbtą odą, archeologinių tyrinėjimų duomenimis, naudojo jau pirmaisiais amžiais po Kristaus. Kai kuriuos Lietuvos gyventojų odos gaminius (ypač balnus – setel) mini 13 amžiaus pabaigos Eiliuotoji Livonijos kronika. Lietuvos Metrika, 1557 Valakų nuostatai ir kiti šaltiniai liudija 15–16 amžiuje amatininkų odininkų buvus kiekviename dvare, kaime ir mieste. Labai daug odininkų buvo Vilniuje (1542 susikūrė odininkų, 1562 – balnininkų, vėliau – ir kiti odininkų cechai). Žinoma, kad 15 amžiaus pabaigoje Vilniuje odininkai buvo susibūrę į gildiją (statutas patvirtintas 1536–1538). Vėliau odininkų gildijų susikūrė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. 15 amžiaus dokumentuose odininkai vadinami garbarze, syromiatniki (odminiai), safjaniki (tymo gamintojai). Odininkai buvo susiskirstę į vadinamuosius didžiųjų (arba juodųjų) ir mažųjų (arba baltųjų) odų dirbėjus. Odininkyste daugiausia vertėsi rusai ir totoriai. 19 amžiaus pabaigoje Lietuvoje odininkystę pradėjo stelbti pramoninė odos gamyba, bet individualių odininkų išliko iki 20 amžiaus antros pusės.
odos dirbiniai; odos pramonė