Odòjevo kãras įvyko 1424 prie Okos upės aukštupio, Odojevo kunigaikštystės žemėje tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Užvolgio totorių kariuomenių. Tai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto aktyvios politikos tuo laikotarpiu posūkis į Rytus.
Palankios aplinkybės susidarė, kai 1423 03 30 Kezmarko sutartimi Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) imperatorius Zigmantas I Liuksemburgas Žemaitiją (ją siekė valdyti Vokiečių ordinas) faktiškai pripažino Lietuvai, o Vytautas oficialiai atsisakė užimti Čekijos sostą.
Vytautas rėmė savo žentą Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų I (jo žmona – Vytauto duktė Sofija), kuris talkino jam 1422 kare su ordinu, ir suskilusios Aukso ordos dalies chaną Mahometą.
Ordos dalies Užvolgio chanas Kudaidotas užpuolė Riazanės ir Maskvos vasalinę Odojevo kunigaikštystes. Kilo grėsmė Vytauto, Vasilijaus I ir Mahometo geriems santykiams. Vytautui paklusnūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusų žemių kunigaikščiai sumušė Kudaidato kariuomenę. Odojevo kunigaikštystė tapo Lietuvos vasale. Maskvoje sustiprėjo Vasilijaus I pozicijos, o Mahometas įsigalėjo visoje Aukso ordoje.
683