odorològija (lot. odor – kvapas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), kriminalstinė odorològija, kriminalstinė kvapótyra, kriminalistikos technikos šaka. Tiria kvapų ir jų pėdsakų prigimtį, tų pėdsakų susidarymo ir suvokimo dėsningumus, rengia kvapų pėdsakų paėmimo, konservavimo būdus, priemones ir tyrimo metodus siekiant identifikuoti (kriminalistinė identifikacija) kvapų pėdsaką palikusį asmenį. Odorologija grindžiama kvapų pagrindinėmis savybėmis: individualumu (kiekvieno žmogaus kvapas yra individualus, jį lemia žmogaus odos, prakaito, riebalų ir endokrininių liaukų veiklos specialios ypatybės ir žmogaus organizme vykstantys kiti fiziologiniai procesai, taip pat įvairių organų susirgimai), sąlyginiu pastovumu (jį lemia žmogaus medžiagų apykaitos galutiniai produktai – metabolitai), gebėjimu įsismelkti į dėvimus drabužius ir tam tikrą laiką išsilaikyti ant objektų, kuriuos lietė asmuo. Odorologijos pagrindinė mokslinė prielaida – žmogus nuolat išskiria kvapą, nes žmogaus organizme nuolat vyksta medžiagų apykaita, organizmo senų ląstelių keitimas naujomis taip pat yra nenutrūkstamas procesas. Identifikacijai tinkami žmogaus kvapą skleidžiantys pagrindiniai objektai: prakaitas, kraujas ir jo sausos dėmės, plaukai, nagų fragmentai (užkonservuoti jie išlaiko kvapą iki 10 metų), asmeniniai daiktai, pavyzdžiui, dėvėti drabužiai (išlaiko kvapą iki kelių mėnesių), įvairūs daiktai – nusikaltimo (nužudymo, grobimo, vagystės ir kitų) įvykdymo priemonės ir kiti daiktai, kuriuos žmogus naudojo 30 minučių (išlaiko kvapą apie 25 dienas). Kvapų pėdsakai, atsiradę trumpo žmogaus kontakto su objektu metu, įprastomis sąlygomis nuo atsiradimo momento išlieka tik kelias valandas.
Odorologija galima nustatyti įvykio dalyvius, jų vaidmenį, skirtingu laiku ir įvairiose vietose paimtų kvapų pėdsakų ir pirminio šaltinio tapatumą, plaukų, kraujo pėdsakų, prakaito, nagų kilmės pirminį šaltinį, nukentėjusiojo vietą automobilyje iki avarijos, ar paimti daiktai, ginklai, nusikaltimo įrankiai priklauso tikrinamam asmeniui, ar pavogti daiktai priklauso nukentėjusiajam, ar tam tikras asmuo prisidėjo prie kvapo pėdsako susidarymo ir kita. Odorologija tiria nuo objekto paimamą užkonservuotą kvapo pėdsaką. Tyrimo metu jis lyginamas su eksperimentiniais iš tikrinamų asmenų paimtais kvapų pavyzdžiais. Skiriami 2 odorologijos tyrimo metodai: odorologinis rinkimas (naudojami specialiai paruošti šunys) ir instrumentinis metodas (naudojamas dujinės chromatografijos metodas; chromatografija). Vis labiau populiarėja kvapų lyginimas, kurį specialiose stacionariose laboratorijose atlieka specialiai apmokyti šunys biodetektoriai. Toks lyginimas pagrįstas šuns specifiniu gebėjimu greitai įsiminti duotus uostyti žmogaus kvapo pavyzdžius ir juos atpažinti tarp konservuotų kvapų. Odorologijos tikslas yra identifikuoti asmenį, tai yra kvapo šaltinį.
Odorologija, kaip mokslo sritis, susiformavo iš fizikos, bionikos, biologijos, fiziologijos ir kinologijos. Kvapų pėdsakų panaudojimo policijos veikloje pradžia siejama su mokslinės kriminalistikos pradininko austrų teisininko H. G. A. Grosso, kurio iniciatyva 1896 Hildesheimas įsigijo patruliavimui parengtų 12 šunų, veikla. 1908 Peterburge įsteigta Šunų skatinimo policijos patrulinėje tarnyboje draugija. Tarnybiniai šunys buvo naudojami kaip kvapo biologiniai detektoriai, kurių pagalba galima tiesiogiai pagal paliktus kvapo pėdsakus surasti asmenį. Kvapų pėdsakai greitai išsisklaido ore, todėl šunų pasitelkimas labai apribotas laiko atžvilgiu (iki apie 20 h). Jei šuo seka šviežiais pėdsakais, taip pat iškyla daug kliūčių, dėl kurių šuo praranda pėdsakus. Dėl aplinkos sąlygų praktikoje šunų uoslės gebėjimai nusikaltimų tyrime nebuvo išnaudojami pakankamai efektyviai. 1965 grupė Rusijos mokslininkų, vadovaujamų A. Vinbergo, parengė kvapų tyrimo metodą, kurio esmę sudarė galimybė surinkti ir pakankamai ilgą laiką išsaugoti asmens paliktus kvapų pėdsakus. Šio metodo privalumas – galimybė šuns uoslės savybes panaudoti ne iš karto po nusikaltimo padarymo, bet praėjus tam tikram laikui, kai nustatomas kvapo pėdsakus galėjęs palikti asmuo. Prie kvapų tyrimo metodo tobulinimo prisidėjo Vengrijos, Lenkijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Čekoslovakijos kriminalistai.
LIETUVOJE odorologijos metodo panaudojimo pradžia laikoma 1986, kai prie Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos tarnybinių šunų veislyno pradėjo veikti Kriminalistinės odorologijos poskyris. Odorologijos tyrimai atliekami Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro odorologinėje laboratorijoje.
2747