oficiòlas (lot. officialis – tarnybinis), Katalikų Bažnyčios pareigūnas, vyskupijos tribunolo vadovas. Tam tikram laikui oficiolą skiria diecezinis vyskupas. Oficiolo įgaliojimai nesibaigia pasibaigus jį paskyrusio vyskupo valdžiai. Su juo oficiolas sudaro vieną tribunolą – oficiolas turi teisę teisti vyskupo įgaliotas ir jo vardu, todėl oficiolo nuosprendžiai yra neskundžiami vyskupui, o vyskupas negali keisti jo priimtų sprendimų. Oficiolu gali būti tik nepriekaištingos reputacijos teisinio išsilavinimo kunigas nuo 30 metų amžiaus. Oficiolo pareigos ir teisės apibrėžtos Kanonų teisės kodekse (1983; lietuvių kalba 2012). Vyskupijoje oficiolas turi ordinarinę, vikarinę teisminę valdžią, vykdo pirmosios instancijos Bažnyčios teismo funkcijas. Oficiolas vadovauja visoms byloms, kurias turi teisę nagrinėti vyskupas. Oficiolas pirmininkauja kolegialiam tribunolui (jį sudaro oficiolo paskirti 3 teisėjai), skiria teisėjus teisėjauti tam tikrose bylose, sprendžia dėl prašymo nušalinti teisėją byloje, dėl santuokos negaliojimo bylos nagrinėjimo vietos, dėl santuokos negaliojimo dokumentiniame procese, praneša vietos ordinarui apie įsiteisėjusį nuosprendį, turi teisę dalyvauti vyskupijos sinode. Dabar oficiolas dažniausiai vadinamas teisminiu vikaru.
Žymesni lietuvių kunigai oficiolai: Žemaičių vyskupijos oficiolai – M. Daukša (1585–92), B. Gailevičius (1808–13), K. Kasakauskis (1835–38), A. Baranauskas (1884–97), Seinų ir Vilkaviškio vyskupijų – J. Laukaitis (1919–30).
193