Oginskiai

Oginskia, 15 a. pabaigos–20 a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos didikų ir kunigaikščių (nuo 1783) giminė. Kildino save iš Riurikaičių. 16 a. pradžioje apsigyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse – Smolensko vaivadijoje. Svarbiausios valdos buvo Trakų vaivadijoje, Baltarusijoje. 17 a. Oginskiai rėmė Stačiatikių Bažnyčią, vėliau tapo katalikais. 17 a. Oginskiai Vilniuje įsigijo rūmus. Nuo 17 a. pabaigos darė didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Buvo kultūros ir švietimo mecenatai (privačių muziejų, bibliotekų, archyvų, mokyklų steigėjai, kolekcininkai). Nuo 16 a. iš Oginskių buvo po vieną kanclerį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didįjį maršalką, iždininką, trys etmonai, devyni vaivados, dešimt kaštelionų, penki Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkai, vienas Žemaitijos seniūnas, du kompozitoriai.

Oginskių herbas Vartai (Louis Pierre Guillaume Régamey chromolitografija, Lemercier spaustuvė Paryžiuje, 19 a. vidurys, Aušros muziejus)

Giminės pradininkas – Smolensko dalnio kunigaikščio Vasilijaus Hlašinos vaikaitis Dmitrijus Hlušonokas (m. 1510). 1486 Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis jam padovanojo Uogintų (Rumšiškių apylinkės) dvarą; pagal vietovardį giminė gavo Oginskių vardą.

Aleksandras (apie 1585–1667) buvo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos rūmų rotmistras, vėliau pulkininkas. Radvilų šalininkas. Nuo 1626 buvo Trakų, nuo 1636 Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų vėliavininkas, nuo 1645 Minsko vaivada, nuo 1649 Trakų kaštelionas. Dalyvavo kovose su švedais (1604 prie Salaspilio, 1627–29 kitur Livonijoje), su rusais (1611 ir 1633 prie Smolensko) ir su turkais (1621 prie Chotino). Aleksandras – paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo narys ne katalikas (stačiatikis). Nuo jo giminė ėjo aukštas valstybines, karines pareigas.

Aleksandras (1632–po 1690 10 29 Alovėje) nuo 1654 buvo Trakų vėliavininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininkas, nuo 1670 Trakų vaivada, nuo 1684 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Su Rusija vedė derybas dėl Amžinosios taikos (1686). Kovėsi su Rusijos kariuomene.

Grigaliaus Antano Oginskio portretas (aliejus, 1702, dailininkas François de la Croix, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Aleksandras, Mstislavlio vaivada Simonas (m. apie 1699) ir Jonas Jacekas iš stačiatikių tapo katalikais. Iš pradžių buvo Pacų, vėliau Sapiegų šalininkai, įtvirtino Oginskių, kaip galingų didikų giminės, įtaką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jonas Jacekas (m. 1684 02 29 Krokuvoje) nuo 1672 buvo Mstislavlio vaivada, nuo 1682 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas, Polocko vaivada. 1656 dalyvavo kovose su švedais, 1673 ir 1676 – su turkais ir totoriais. Vitebsko vaivada Marcijonas Mykolas (1672–1750), Trakų kaštelionas Mikalojus (m. 1715), Jono Jaceko sūnūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Grigalius Antanas (G. A. Oginskis) ir Vilniaus vaivada (nuo 1730) Kazimieras Dominykas (1733 10 žuvo prie Vienos mūšyje su turkais) rėmė Sapiegų grupuotę, vėliau tapo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II šalininkais; šis, atsižvelgdamas į Oginskių galią, skyrė juos į aukštas pareigas.

Liudvikas (1680–1718) buvo Katalikų Bažnyčios veikėjas. Baigęs Brunsbergo (dabar Braniewo) jėzuitų kolegiją ir Vilniaus akademiją 1704 įšventintas į kunigus. Būdamas Vilniaus kapitulos kanauninku su prelatu A. Horainu valdė kapitulos dvarus. 1709 išnuomojęs netoli Vilniaus katedros buvusius vyskupo Aleksandro Katavičiaus namus, kurie per Šiaurės karą (1700–21) buvo švedų apgriauti, juos atstatė. 1712 atstovavo kapitulai Abiejų Tautų Respublikos Seime Varšuvoje. 1717 išrinktas Sinodo teisėju, paskirtas Smolensko vyskupu (vietoj A. Horaino).

Ignotas (apie 1698–1775 03 09 Hallėje) nuo 1732 buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka, nuo 1744 Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio rūmų maršalka, nuo 1750 didysis maršalka, nuo 1768 Vilniaus kaštelionas. 1740 ir 1744 buvo Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Sankt Peterburge.

Kazimiero Dominyko vaikaitis Mykolas Kazimieras (M. K. Oginskis) buvo karo veikėjas, kompozitorius. Andrejus Ignotas (1740 04 13–1787 10 12 Taduline, netoli Vitebsko) nuo 1756 buvo Ašmenos seniūnas, nuo 1762 Lietuvos kalavijininkas, nuo 1771 Lietuvos referendorius, 1775–76 Abiejų Tautų Respublikos Nuolatinės Tarybos sekretorius, nuo 1778 Trakų kaštelionas, nuo 1783 – vaivada. Globojamas valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio 1772–74 buvo Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Vienoje, valdovo atstovas 1773 derybose su Abiejų Tautų Respubliką pasidalijančių valstybių (tarp jų pasidalyta 1772 ir 1773) pasiuntiniais dėl Lenkijos ir Lietuvos ateities. Baro konfederacijos priešininkas. Andrejaus Ignoto sūnus Mykolas Kleopas (M. K. Oginskis) buvo kompozitorius, politinis veikėjas.

Mykolas Kleopas Oginskis (aliejus, 19 a. pradžia, dailininkas François-Xavier Fabre’as)

Oginskių dvaro rūmai Plungėje

Pulkininkas Gabrielius (G. Oginskis) buvo 1830–1831 sukilimo veikėjas. M. K. Oginskio sūnus Irenėjus (I. K. Oginskis) pagarsėjo ūkio reformomis ir kultūrine veikla. Irenėjaus sūnus Bogdanas (1848 02 10 Rietave–1909 04 05 ten pat) Rietave apie 1874 įsteigė šešiametę muzikos mokyklą, orkestrą, steigė įmones, rengė žemės ūkio parodas. 1892 Rietave pastatydino pirmąją Lietuvoje elektrinę. Jam mirus bevaikiam baigėsi Oginskių vyriškoji linija. Kitas Irenėjaus sūnus Mykolas (1849–1902 Plungėje) 1873 Plungėje įsteigė muzikos mokyklą; joje mokėsi M. K. Čiurlionis, jam Mykolas skyrė lėšų studijuoti Varšuvoje ir Leipcige.

-Oginskis; -Dmitrijus Hlušonokas; -Aleksandras Oginskis; -Jonas Jacekas Oginskis; -Simonas Oginskis; -Marcijonas Mykolas Oginskis; -Mikalojus Oginskis; -Kazimieras Dominykas Oginskis; -Liudvikas Oginskis; -Ignotas Oginskis; Andrejus Ignotas Oginskis; -Bogdanas Oginskis; -Mykolas Oginskis

L: Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje: kultūrinės veiklos pėdsakais t. 1–2 / sudarytoja R. Šmigelskytė–Stukienė Vilnius 2010–15.

415

2454