Ohmo dėsnis
Ohmo dėsnis (Òmo dsnis), dėsnis apibūdina laidininku tekančios elektros srovės stiprio ir įtampos sąryšį. Integralinis Ohmo dėsnis elektros grandinės daliai teigia, kad grandinės dalyje tekanti nuolatinė I srovė proporcinga šios dalies elektrinei įtampai U ir atvirkščiai proporcinga jos varžai R:I = UR. Uždarojoje grandinėje tekančios elektros srovės stipris proporcingas grandinėje veikiančiai įtampai ir elektros šaltinio elektrovarai: I = U + E R ; čia E – elektros šaltinio elektrovara. Diferencialinė Ohmo dėsnio forma: elektros srovės tankis j proporcingas sukurto elektrinio lauko stipriui: j = σE; čia j – elektros srovės tankis, σ – savitasis medžiagos laidis, E – elektrinio lauko stipris. Bendruoju atveju, kai įskaitomas ir magnetinio lauko poveikis, diferencialinis Ohmo dėsnis užrašomas taip: j = σ(E + v × B); čia v – krūvininko judėjimo greitis magnetiniame lauke, B – šio magnetinio lauko srauto tankis. Elektros grandinėms, kuriose teka kintamoji sinusinė elektros srovė, Ohmo dėsnis užrašomas kompleksiniu pavidalu: ; čia – kintamosios srovės efektinės reikšmės kompleksas, – kintamosios įtampos efektinės reikšmės kompleksas, – kompleksė varža.
1781 H. Cavendishas, atlikęs tyrimus su Leideno stiklinėmis, nustatė, kad srovės greitis (stiprumas), kurį įvertindavo savo pojūčiais pagal patiriamą elektros šoką, proporcingas įelektrinimo laipsniui (įtampai), bet jo užrašai J. C. Maxwello buvo paskelbti tik 1879. G. S. Ohmas elektrinės varžos tyrimų duomenis ir šį dėsnį paskelbė 1827.