Oikumenà (gr. oikumenē < oikeō – apgyvendinu), senovės Graikijoje – gyvenamos Žemės (arba žinomos jos dalies) pavadinimas.
Ankstyviausiose graikų mokyklose buvo svarstoma rutuliškos Žemės formos hipotezė; ji pripažinta tik 4 a. prieš Kristų. 750–555 pr. Kr. vykusi graikų kolonizacija Oikumenos ribas labai praplėtė. Strabonas pirmaisiais geografais, aprašiusiais Oikumeną, vadino Homerą, Anaksimandrą Miletietį ir Hekatają Miletietį.
Pagal pirmųjų keliautojų patirtimi ir legendomis paremtą tradiciją, Žemė – apskrita plokštuma su viduryje esančia Viduržemio jūra (pasak mitų, Oikumenos geografinis centras – Delfai); Žemę juosia mitinė Okeano upė. Šiuose geografiniuose aprašymuose pagrindiniai geografiniai orientyrai – 4 pasaulio šalys ir joms atstovaujančios tautos (nuo artimiausių graikų kaimynų iki hiperborėjų, aitiopų, pigmėjų ir kitų mitinių Oikumenos pakraščių gyventojų). Etnografiniu pagrindu buvo sudaromi ir žemėlapiai (pirmąjį 6 a. pr. Kr. sudarė Anaksimandras Miletietis). Hekatajas Miletietis skirstė Oikumeną į 2 lygias dalis – šiaurinę (Europą) ir pietinę (Aziją). Afrika (graikų vadinta Libija) laikyta Azijos dalimi.
Tradicinį Oikumenos suvokimą pakeitė Aleksandro Makedoniečio žygis į Rytus ir sėkmingos jūrų ekspedicijos tiriant Europos šiaurės pakraščius (4 a. pr. Kr. Pitėjas Masalietis apiplaukė Britų salas ir pasiekė Baltijos jūrą). Pagrindinis matematinės geografijos mokyklos tikslas buvo kartografija. Šios mokyklos pradininkas Eratostenas pradėjo kurti lygiagrečių ir dienovidinių tinklą (orientyrai – geografinės vietos: žymiausi Oikumenos miestai, upės, sąsiauriai), apskaičiavo pusiaujo perimetrą, tapo naujos žemėlapių tradicijos pradininku. Jam žinoma Oikumena apėmė teritoriją nuo Atlanto vandenyno iki Bengalijos įlankos, nuo mitinės Tulės salos (Islandija?) iki Taprobanės (Šri Lanka). Eratosteno atradimus tobulino Hiparchas ir Klaudijas Ptolemajas, kuris įvedė geografinės platumos ir ilgumos principą ir surašė apie 8000 geografinių vietų koordinates.
žemėlapis, vaizduojantis Klaudijo Ptolemajo Oikumeną (1482, Johannes Schnitzerio graviūra)
879