okazionalzmas (lot. occasio – proga, dingstis), filosofijos kryptis, nagrinėjusi R. Descartes’o iškeltą kūno ir sielos dualizmo klausimą. Gyvavo 17 amžiuje, svarbiausi atstovai: J. Claubergas, A. Geulincxas, N. Malebranche’as, G. de Cordemoy, L. de La Forge. Griežtai supriešino dvasinę ir kūniškąją substancijas – jos yra atskiros, nesąveikaujančios (fiziniai veiksniai negali sukelti psichinių ir atvirkščiai), sielos ir kūno ryšys yra stebuklingas, galimas tik įsikišus Dievui. Substancijos pačios veikti nepajėgia, sielos ir kūno veiksena kyla iš Dievo. Žmogaus kūnas sielos atžvilgiu nėra veikiančioji priežastis, o dingstis (lot. causa occasionalis) Dievo rankose sukelti juslinį patyrimą, materialūs kūnai tėra įrankiai sielai paveikti. Okazionalizmu rėmėsi G. W. Leibnizas kurdamas išankstinės harmonijos teoriją – sielos ir kūno reiškiniai nepriklauso vieni nuo kitų, bet dera tarpusavyje dėl Dievo iš anksto nustatytos harmonijos. Okazionalizmas turėjo įtakos G. Berkeley subjektyviojo idealizmo koncepcijai. Okazionalizmas kritikuotas dėl žmogaus veiksmų savarankiškumo neigimo, absoliutaus determinizmo.
314