Okeãnija (Oceania), salos Ramiojo vandenyno viduryje ir pietvakariuose; kartu su Australijos žemynu jungiamos į vieną pasaulio dalį – Australiją ir Okeaniją. Tolimiausi Okeanijos sausumos taškai: šiaurėje – 28° 25′ šiaurės platumos (Kure atolas Havajų salyne), pietuose – 52° 37′ pietų platumos (Campbellio sala, į pietus nuo Naujosios Zelandijos), vakaruose – 130° 38′ rytų ilgumos (Salawati sala prie Naujosios Gvinėjos vakarinių krantų), rytuose – 105° 28′ vakarų ilgumos (Sala y Gómezo salos). Daugiau kaip 7500 salų.
Okeanijos gamtinis žemėlapis
Vandenyno teritorija, kurioje yra Okeanijos salos, yra 62 mln. km2 ploto, ištįsusi iš vakarų į rytus apie 13 000 kilometrų. Bendras salų plotas 1,26 mln. km2. Didžiausios salos: Naujoji Gvinėja, Naujosios Zelandijos Šiaurės sala ir Pietų sala; jų plotas sudaro 85 % visų Okeanijos salų ploto. 98 % salų yra į pietus nuo pusiaujo. Okeanija skirstoma į Melaneziją, Mikroneziją, Polineziją ir Naująją Zelandiją (ji dažnai priskiriama prie Polinezijos). Riba tarp Polinezijos ir Mikronezijos bei Melanezijos laikomas 180° dienovidinis (išskyrus Tuvalu salas, kurios priskiriamos prie Polinezijos), tarp Mikronezijos ir Melanezijos – pusiaujas (išskyrus Nauru ir Oceano, arba Banabos, salos, kurios priskiriamos prie Mikronezijos).
1
Reljefas
Okeanija susideda iš žemyninių, vulkaninių ir koralinių salų. Žemyninės salos (Naujoji Gvinėja, Naujoji Zelandija, Bismarcko salynas, Saliamono salos, Naujoji Kaledonija, Naujoji Britanija, Naujoji Airija) – buvusio Gondvanos žemyno dalys, ištįsusios lanku, išgaubtu į šiaurės rytus nuo Australijos; susidariusios iš mezozojaus ir kainozojaus raukšlėtų nuosėdinių, intruzinių ir efuzinių uolienų, kalnuotos (didžiausias aukštis 5029 m, Naujosios Gvinėjos sala), yra ugnikalnių. Vulkaninių salų yra visoje Okeanijoje (Karolinų salose, Marianų salose, Kuko salose, Fidžio salose, Havajų, Tongo salynuose). Dalį vulkaninių salų sudaro povandeninių ugnikalnių viršūnės. Daugelyje salynų (pvz., Kuko, Tongos, Gilberto, Tuamotu, Tuvalu, Karolinų) yra dvejopos kilmės salų: ant užgesusių apsemtų ugnikalnių viršūnių susidarę koralų rifai. Yra apie 60 veikiančių ugnikalnių, dažni žemės drebėjimai. Mikronezijoje ir Polinezijoje daug koralų salų (Maršalo, Line’o, Tuamotu salynuose), daugiausia atolų.
Okeanija (Palau)
Daugelyje Okeanijos salų yra karstinių reljefo formų (Naujojoje Gvinėjoje ir Naujojoje Britanijoje – tropinio karsto), karstinių ir lavos urvų (pvz., Kazumuros urvas).
Okeanijos salose yra naudingųjų iškasenų: nikelio (Naujoji Kaledonija), naftos ir gamtinių dujų (Naujoji Gvinėja, Naujoji Zelandija), vario (Bougainville’io sala), aukso (Naujoji Gvinėja, Fidžis), fosfatų (Nauru, Oceano sala, Makatea); vandenyno dugne yra geležies ir mangano konkrecijų, kobalto.
Klimatas
Okeanija yra keliose klimato juostose. Vyrauja jūrinis klimatas: ekvatorinis ir subekvatorinis, prie atogrąžų – tropinis ir subtropinis, Okeanijos pietinis pakraštyje – vidutinių platumų. Atmosferos cirkuliaciją lemia pastovios Havajų, Pietų Ramiojo vandenyno ir Antarktidos aukšto atmosferos slėgio sritys, Antarkties žemo slėgio sritys, t. p. barinio lauko virš Azijos ir Australijos sezoninė kaita. Okeanijos klimatui būdingi pasatai; šiaurės rytų pasatai pučia iš Havajų aukšto slėgio srities, pietryčių pasatai – iš Pietų Ramiojo vandenyno maksimumo. Vakarų vėjai vyrauja maždaug išilgai 50° pietų platumos. Okeanijos vakarinėje dalyje maždaug iki 170° rytų ilgumos ir 30° pietų platumos vyksta musoninė vėjo krypčių kaita. Ekvatorinėje juostoje mėnesių vidutinė temperatūra 26–28, subtropinėje – 16–25, vidutinių platumų – 5–16 °C. Okeanijos vakaruose šilčiau nei rytuose. Kritulių daugiausia daugiau kaip 2000 mm per metus salose, esančiose konvergencijos zonoje. Priešvėjiniuose šlaituose krituliųiškrinta daugiau kaip 10 000 mm per metus. Subekvatorinio klimato juostoje kritulių daugiausia vasarą. Rudenį būna taifūnų. Tropinių sričių rytuose kritulių mažiau kaip 1000 milimetrų.
Vidaus vandenys
Didžiauios upės Fly, Digulis, Sepikas yra Naujojoje Gvinėjoje. Daugiausia ežerų – Naujojoje Zelandijoje. Ledynų yra Naujosios Gvinėjos ir Naujosios Zelandijos Pietų salų kalnuose.
Augalija ir gyvūnija
Okeanijos augalija priklauso paleotropinei ir holantarktinei floristinei karalystei. Drėgnieji pusiaujo miškai, drėgnieji atogrąžų miškai, sausieji paatogrąžių miškai, lapus metantys miškai, krūmų formacijos, krūmokšnių formacijos, savanos, mangrovės. Būdingiausi Okeanijos medžiai – kokosai ir duonmedžiai. Daug endemų. Šiuo požiūriu išsiskiria Havajų ir Naujosios Zelandijos augalija. Gyvūnija priklauso Notogėjos karalystės Australinei zoogeografinei sričiai; išsiskiria Naujosios Zelandijos fauna, Polinezijos, papuasinė (Naujosios Gvinėjos) ir Havajų fauna. Palyginti nedaug rūšių, daugiausia paukščių. Kai kuriose salose 95–98 % rūšių sudaro endemai.
Aplinkos apsauga
šiūkšlės smėlio paplūdimyje Pietų Taravoje (Kiribatis)
Salų aplinkosauginės problemos susijusios su gyventojų skurdu, tarša (ypač šiūkšlių tvarkymu), drėgnųjų atogrąžų miškų kirtimu ir žemės ūkio naudmenų ploto didėjimu (nyksta laukinė augalija ir gyvūnija), globaliniu klimato atšilimu. Okeanijos augalija ir gyvūnija saugoma nacionaliniuose parkuose, rezervatuose. Nacionalinių parkų grupė (Te Wahipounamu) Naujosios Zelandijos Pietų saloje – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1990).
Gyventojai
Pirmieji žmonės čia apsigyveno prieš 33 000 metų. Dauguma mokslininkų mano, kad Okeanijos salų gyventojai (jie australidai arba mongolidai) kilę iš Pietryčių Azijos. Be Australijos, 2000 čia gyveno apie 12 mln. žmonių (0,2 % pasaulio gyventojų). Tankiausiai apgyventa Nauru, Tuvalu, Amerikos Samoa, Guamas, Maršalo Salos. Daug negyvenamų salų. Gyventojai autochtonai: papuasai (apie 3,1 mln.), melaneziečiai (apie 1 mln.), polineziečiai (apie 870 000), mikroneziečiai (apie 180 000).