šoka polinezietės
Okeãnijos mùzika ir choreogrãfija. Ramiojo vandenyno salų (Mikronezijos, Melanezijos ir Polinezijos ir kitų) muzika skirta ne tik klausytis, bet ir žiūrėti bei justi. Ji dainuojama, griežiama, šokama, vaidinama. Muzika lydi socialinius, religinius ir politinius įvykius. Atliekama sakraliose erdvėse, festivalių scenose, miesto klubuose, šeimos sambūriuose. 18 a. imta aprašinėti Okeanijos muziką, šokį ir kitą atlikimo meną. Okeanistika itin susidomėta 19 a., daugelyje Okeanijos regionų pradėjus skleisti krikščionybę. Okeanijos etnografinių eksponatų (ir muzikos instrumentų bei kostiumų) didžiausios kolekcijos sukauptos Honolulu, Sidnėjuje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Melanezijos (Papua Naujosios Gvinėjos, Saliamono Salų, Naujosios Kaledonijos ir Vanuatu) gyventojai išplėtojo savitas muzikinės kultūros tradicijas. Atlikimo menas susijęs su įšventinimo apeigomis ir ritualais, karyba, laidotuvių ir mirusiųjų atminimo ceremonijomis; apima muziką, judesį, kaukes. Atlikėjai tuo pačiu metu dainuoja, šoka ir groja (tuščiaviduriais idiofonais, smėlio laikrodžio pavidalo būgnais, fleitomis, tarp jų – Pano fleita).
Vyrauja vokalinė muzika. Atskirų genčių muzikos raiškos priemonių arsenalas nelabai gausus, bet per visą Melaneziją susidaro didelė jų įvairovė: vieno fiksuoto laipsnio ir daugialaipsnės dermės, plataus ir siauro diapazono, laipsniškos ir šuoliškos melodijos, izometriniai ir heterometriniai ritmai, silabinis ir melizmatinis dainavimo stilius. Papua Naujojoje Gvinėjoje greta dainavimo unisonu esama ir paralelizmų (sekundomis arba kvintomis); daugiabalsių vokalinių faktūrų esama Naujosios Gvinėjos šiaurinėje dalyje ir Saliamono Salose (pasitaiko sinchroninio ir asinchroninio polifoninio dainavimo; vokaliniai kūriniai dažnai turi instrumentinius analogus). Fidžyje paplitęs sudėtingas vokalinės instrumentinės muzikos žanras mehe, apimantis dainavimą, poeziją ir šokį (pritariama medžio būgnais ir kūno perkusija); atlieka estetinę ir pramoginę funkciją. Iš vienbalsių dainų Fidžyje paplitusios lopšinės, vaikų žaidimai, yra išlikusių darbo dainų (irklavimo, žvejybos). Kai kuriuose Melanezijos regionuose šokami sudėtingi šokiai, gyvuoja Pano fleitų ansambliai (juos kartais papildo medžio trimitai), žmogaus balsą iškraipantys instrumentai, mušami medžio būgnai. Instrumentai dirbami iš natūralių vietinių medžiagų. Melanezijoje apeigoms naudojami didžiuliai medžio būgnai (kai kuriuose Naujosios Gvinėjos regionuose net iki 4 metrų ilgio ir 6 metrų aukščio). Mažesniais medžio būgnais mušami signalai, jais pritariama šokiui. Kai kur paplitę medžio būgnų ansambliai. Grojama barškalais iš augalų sėklų ar kriauklių (jie pritaisomi prie šokėjų kojų arba laikomi rankoje), dambreliais. Naujojoje Kaledonijoje paplitę į žemę mušami tuščiaviduriai bambuko vamzdžiai. Naujosios Gvinėjos šiaurėje mušamas vadinamasis vandens būgnas (tuščiaviduris smėlio laikrodžio pavidalo būgnas, iki pusės panardintas į vandenį), juo pritariama šokiams. Paplitę kūgiški kriauklės trimitai, bambuko (kai kur nendrės) ilgosios fleitos. Nosinės fleitos populiarios Fidžyje, Naujojoje Gvinėjoje ir kitur. Naujosios Gvinėjos skersinės šventosios fleitos su zoomorfiniais medžio drožiniais uždarame vamzdžio gale kartais būna iki 3 metrų ilgio. Pano fleitų ansambliai paplitę Saliamono Salose (muzika panaši į lietuvių skudučių sutartines).
Eolo vargonai – unikalus Saliamono Salų instrumentas, naudotas laidotuvių ritualams. Jį sudaro 4 vertikalūs bambuko stiebai (iki 5 metrų aukščio) su įvairaus dydžio išpjovomis šonuose; garsą išgauna vėjas. Naujojoje Gvinėjoje skambinama medžioklės lanku (naudojamas šokiams) ir mažesniu burnos lanku (grojama lanką įsikandus; rezonatorius – burnos ertmė). Šokiai susiję su karyba, iniciacija, mirties ir kitomis apeigomis. Melaneziečių šokiai kolektyviniai; jie yra ilgų ceremonijų sudėtinė dalis. Įvairių salų ir bendruomenių šokiai labai skiriasi. Svarbiausias vaidmuo tenka ritmui, kurį sukuria muzikos instrumentai ir vokalo partijos. Šokiams pritariama daina, kūno perkusija (plojama delnais, pliaukšima per kelius) ir muzikos instrumentais.
Polinezijos vyrų tradicinis šokis
Išorinio pasaulio įtaka (tyrinėtojai, misionieriai, pirkliai, imigrantai ir žiniasklaida) keitė muzikos tradicijas; paplito chordofonai, vėliau – elektriniai klavišiniai instrumentai. 20 a. 9 dešimtmetyje atsirado popmuzika, rokas, regis (atliekama vietos kalbomis); jų melodinius, harmoninius ir ritmo modelius melaneziečiai derina su tradicinėmis raiškos priemonėmis. Suklestėjo muzikos įrašų pramonė. Plėtojama ir tradicinė muzika, šokis; jie atliekami per ceremonijas, festivalius, rodomi turistams.
Pirmąsias žinias apie Mikronezijos muziką pateikė tyrinėtojai ir misionieriai. Kai kurių salų (pvz., Nauru) muzika netirta. Vyrauja vokalinė muzika, dainuojama grupėmis ir solo, unisonu ir keliais balsais. Dauguma tradicinės muzikos susijusi su šokiu. Daugelio bendruomenių žmonės tuo pačiu metu dainuoja, šoka ir ritmiškai sau akompanuoja kūno perkusija arba į žemę mušdami lazdomis. Nors protestantų misionieriai šokti griežtai uždraudė, tebešokama net bažnyčiose. Iš vietinės kilmės instrumentų labiausiai paplitę aerofonai ir idiofonai. Kūgiški kriauklės trimitai naudojami kaip signaliniai instrumentai. Kai kurios vietinių fleitų rūšys ilgainiui išnyko; iš lapų susukta birbyne tebegroja vaikai. Iš idiofonų visoje Mikronezijoje paplitusios medinės ir bambuko lazdos, kuriomis mušama šokant, kai kur grojama bambuko dambreliais. Vietiniais būgnais (jie buvo paplitę Mikronezijos rytinėje dalyje), misionieriams uždraudus, nebemušama, tačiau Maršalo Salose atsirado modifikuota būgnų atmaina. 19–20 a. paplito gitara, ukulelė (Havajų liutnios tipo chordofonas), mandolina, armonika, akordeonas, liežuvėliniai vargonai.
Mikronezijos čiabuvių šokis sistemingai netyrinėtas (išskyrus šokio socialinės funkcijos tyrinėjimus ir keletą studijų, analizuojančių Pohnpei, Kiribačio ir Maršalo Salų šokius). Šokis dažniausiai yra dainuojamojo teksto vizualizacija. Tradiciškai šokiai buvo susiję su odos tatuiravimu, jūreivyste, derlingumo apeigomis. Šokant svarbūs rankų (plaštakų) judesiai. Dainomis ar šokiais perteikiami istoriniai ir originalūs pasakojimai, ritualai dievams ir dvasioms. 21 a. pradžioje mormonų bažnyčiose ir pasaulietinėje muzikoje išpopuliarėjo elektriniai vargonėliai. Paplito vakarietiški pramoginės muzikos stiliai – rokenrolas, country, regis ir kiti, tačiau kuriami ir nauji tradicinio stiliaus šokiai.
Polinezijos muzika ir šokis atlieka daugybę socialinių funkcijų, nors polineziečių kalbose nėra sąvokų, reiškiančių muziką ar muzikos instrumentus. Jau krikščionių misionieriai laikė dainavimą veiksmingiausia priemone polineziečiams atversti į krikščionybę. Kai kuriose salose (pvz., Tongos, Kuko) vyksta dainų ir šokių šventės, kuriose dalyvauja dauguma salų gyventojų. Plačiai paplitę tam tikri vietinės kilmės vokaliniai stiliai, vienas jų – solo atliekamas teksto skandavimas paskiemeniui neapibrėžto aukščio garsais (kūrinio ritmas ir forma visiškai priklauso nuo teksto, o kitas solo stilius dainingesnis, santūresnis, jame gausu melizmatikos). Šio stiliaus dainoms būdinga akcentinis ritmas, strofinės formos, nusistoję dermės laipsnių santykiai, reprizinės formos melodijos su žemyneigiu glissandopabaigoje. Polinezijoje vyrauja daugiabalsis (dažnai dvibalsis arba tribalsis) dainavimas; partijos siauro diapazono, gausu paralelizmų.
19 a. ėmė plisti Vakarų pasaulio muzika. Himnus ir giesmes Polinezijoje platino misionieriai, pasaulietines dainas – banginių medžiotojai ir keliautojai. Kai kurie polineziečiai daugiabalsės chorinės muzikos stilių perėmė tiesiai iš europiečių ar amerikiečių, kiti – iš kaimyninių salų polineziečių.
Ankstyvose polineziečių bendruomenėse vyravo vokalinė muzika; instrumentinė muzika palyginti menkai paplitusi. Signalams išgauti naudojami kriauklės trimitai, apeigoms – šventyklų būgnai. Šokant pliaukšima per kelius, plojama delnais. Vietinės kilmės idiofonams priklauso medžio būgnai (Vakarų ir Centrinėje Polinezijoje naudoti kaip signaliniai instrumentai, Samoa ir Futūnos salose – kai kuriems šokiams pritarti), tuščiaviduris moliūgas (mušamas pirštais arba juo dunksima į žemę pritariant daugumai šokių Havajuose), iš augalų padirbti dambreliai. Vienintelis vietinės kilmės membranofonas – aukštas vertikalus būgnas su ryklio odos membrana paplitęs Centrinėje ir Rytų Polinezijoje, Havajuose. Aerofonai paplitę visoje Polinezijoje: kūgio pavidalo kriauklės trimitai, įvairios bambukinės nosinės fleitos, Pano fleita, anksčiau naudoti daugiausia Samoa ir Tongos salų regione. Naujojoje Zelandijoje, kur nėra bambukų, vietos gyventojai maoriai aerofonus dirba iš medžio ir kitų medžiagų (Naujosios Zelandijos muzika). Vienintelis vietinės kilmės chordofonas – burnos lankas. Kai kuriuos gnaibomuosius chordofonus polineziečiai perėmė iš europiečių – tai šešiastygė gitara ir šiek tiek mažesnė keturstygė liutnia ukulelė, iš Havajų paplitusi visoje Polinezijoje. Kuko salose paplitusi savita vietinės gitaros atmaina (korpusas iš kokoso riešuto kevalo pusės). Kai kuriuose Polinezijos regionuose gitara naudojama kaip perkusinis instrumentas.
Šokis – itin reikšmingas daugelio polineziečių bendruomenių socialinio gyvenimo reiškinys, pastebėtas jau pirmųjų keliautojų, tyrinėtojų, misionierių ir antropologų. Geriausiai ištirti Kuko, Markizo, Havajų, Naujosios Zelandijos, Taičio, Tokelau ir Tongos salų šokiai. Polineziečių šokis yra dainuojamosios poezijos tąsa ir vizualinė plėtotė, vartojant netiesioginę, simbolinę raišką. Poeziją, muziką ir judesius kuria profesionalai. Repeticijos trunka keletą mėnesių. Šokėjai yra gana statiški – šokama sėdint arba stovint. Svarbiausia – papasakoti istoriją, todėl atlikėjai daugiau pasakotojai negu aktoriai. Svarbiausias Tongos salyno šokis yra lakalaka (šoka daugiau kaip 200 moterų). Jame mitologija, genčių istorija ir jų vadų genealogija susipina su tikrais šiuolaikiniais įvykiais; paplitęs ir šiuolaikinis grupinis šokis ma‘ulu‘ulu (šoka 10–500 šokėjų).
20 a. viduryje Havajuose atsirado populiarios pasaulietinės muzikos stilius, nuo 6 dešimtmečio (po to, kai paplito Polinezijoje) žinomas kaip Pan-Polynesian pop, o nuo 7 dešimtmečio, kai paplito Mikronezijoje ir Melanezijoje, – kaip Pan-Pacific popmuzikos stilius. 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje itin išpopuliarėjo popmuzika, atgimė tradicinė muzika ir šokis.
L: H. Fischer Schallergeräte in Ozeanien Strasbourg 1958; J. Kunst Music in New Guinea Hague 1967; J. Rabukawaqa Early Fijian Music Suva 1973; Musical Instruments of Papua New Guinea Ukarumpa 1976; Hawaiian Music and Musicians: an Illustrated History Honolulu 1979; R. M. Moyle Traditional Samoan Music Auckland 1988; M. McLean An Annotated Bibliography of Oceanic Music and Dance Wellington 21995; J. Flores Chamorrita Songs and Related Poetic Chants Guam 1996.
1731
Okeanijos kultūra