okeanològija (gr. Ōkeanos – upė, tekanti aplink Žemę + logos – žodis, sąvoka, mokslas), okeanogrãfija, mokslų, tiriančių jūrų ir vandenynų fizikinius, cheminius, biologinius ir geologinius procesus, kompleksas. Skirstoma į jūros fiziką, jūros chemiją, jūrų biologiją ir jūrų geologiją. Jūros fizika tiria Pasaulinio vandenyno ir atmosferos sąveiką, dėl jos kylančius hidrodinamikos ir vandens termodinamikos reiškinius (nuo jų priklauso vandens tankio cirkuliacija, vandens masių stratifikacija), vandenyno optinius ir akustinius reiškinius, radioaktyvumą, elektromagnetinį lauką.
Jūros chemija nagrinėja cheminių medžiagų apykaitą, transformaciją, cheminių medžiagų balansą vandenyje ir dugno nuosėdose, vandens kilmę, vandens masių savybes, taršos procesus, dugno naudingųjų iškasenų susidarymą; jūrų biologija – biomasės susidarymą, jos metinio produktyvumo kaitą, planktoną, nektoną, bentosą, mikroorganizmus, jų evoliuciją, pasiskirstymą, tarpusavio ryšius, verslinių organizmų populiacijų kaitą, teikia jų kaitos pasiskirstymo prognozes, nagrinėja akvakultūros problemas; jūrų geologija tiria jūrų dugne ir po dugnu vykstančių geologinių, geofizinių, geocheminių procesų dėsningumus, naudingųjų iškasenų susidarymą, pasiskirstymą, jūros kranto geologinius ir geomorfologinius ypatumus. Okeanologijos tyrimams rengiamos jūrų ekspedicijos, naudojami povandeniniai aparatai (batiskafai, batisferos), nuotoliniai tyrimo metodai, gaunama duomenų iš erdvėlaivių, dirbtinių žemės palydovų, automatinių jūros stočių, povandeninių laivų.
vandenynų dugno tyrimų laivas Glomar Challenger (1970)
Istorija
Okeanologijos užuomazgų (aprašomosios okeanografijos) būta pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Graikijoje. Prie Pasaulinio vandenyno pažinimo daug prisidėjo europiečių jūrų kelionės, ypač didieji geografiniai atradimai, 18 a. – L. A. de Bougainville’io (Prancūzija), Dž. Kuko (Didžioji Britanija), kitos kelionės, navigacijos vadovėliai (1643 Paryžiuje išleistas pirmasis žinomas okeanografijos veikalas – G. Fournier (Prancūzija) navigacijos vadovėlis Hydrographie), L. F. Marsigli (Italija) veikalas Jūros fizikinė istorija (1725), navigaciniai žemėlapiai. 1664 A. Kircheris sudarė pirmąjį jūrų srovių žemėlapį, 1725 L. F. Marsigli – Liono įlankos dugno nuosėdų žemėlapį, 1770 B. Franklinas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – Golfo srovės žemėlapį. 1687 I. Newtonas (Didžioji Britanija) paaiškino potvynių ir atoslūgių priežastį, 1726 apskaičiavo bangų sklidimo greitį; jo idėjas plėtojo prancūzų matematikai P. S. de Laplace’as (1776 sukūrė dinaminę potvynių ir atoslūgių teoriją), J. L. de Lagrange’as (1786).
1872–76 britų mokslinės ekspedicijos laivas Challenger
Prie okeanologijos plėtotės prisidėjo F. G. von Bellingshauseno ir M. Lazarevo vadovaujama ekspedicija (Rusija), 1820 atradusi Antarktidą. 1825 okeanografija buvo pripažinta kaip savarankiškas mokslas. 19 a. okeanologijos raidai darė įtaką kitų gamtos mokslo šakų plėtotė, mokslininkų idėjos (E. Lenzo apie priedugninę Atlanto vandenyno cirkuliaciją, 1845, Ch. R. Darwino apie koralinių atolų susidarymą, jo evoliucijos teorija, 1831–40, G. Forhamerio apie jūros vandens cheminės sudėties pastovumą, 1865, D. Balley apie vandenyno dugno nuosėdų organinę dalį, 1851). Okeanologijos, kaip kompleksinio mokslo, pradžia laikoma 1872–76 mokslinė ekspedicija aplink pasaulį specialiai įrengtu laivu Challenger (Didžioji Britanija, vadovavo Ch. W. Thomsonas ir J. Murray); buvo atliekami kompleksiniai Pasaulinio vandenyno tyrimai: matuojamas gylis, vandens temperatūra, tiriama vandens cheminė sudėtis, srovės, organizmai (rasta 4417 iki tol nežinomų rūšių), imami dugno nuosėdų pavyzdžiai.
Prie okeanologijos plėtotės daug prisidėjo F. Nanseno (Norvegija) 1893–96 ekspedicijos tyrimai Arkties vandenyne, atlikti dreifuojant į ledo lauką įšalusiu laivu Fram. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kelionių surengė Rusija (S. Makarovo 1886–89 kelionė aplink pasaulį laivu Vitiaz), Vokietija, Skandinavijos šalys, Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Jungtinės Amerikos Valstijos. 1901–04 britų ekspedicija Discovery į Antarktį atliko tyrimus Pasaulinio vandenyno pietinėje dalyje. 1925–27 vokiečių ekspedicija laivu Meteor tyrė Atlanto vandenyno dugną, vandens temperatūrą. 1906 Monako kunigaikštis Albertas I įsteigė Paryžiuje Okeanografijos institutą, 1910 Monake – Okeanografijos muziejų. 1937 Arktyje netoli ašigalio SSRS įsteigė pirmąją dreifuojančiąją stotį Severnyj polius 1, kuri matavo vandenyno gylį, vykdė geomagnetinius tyrimus, meteorologinius stebėjimus. Po II pasaulinio karo okeanografines ekspedicijas daugiausia rengė SSRS (į Ramųjį vandenyną laivu Vitiaz) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (laivu Atlantis; tyrė Golfo srovę). Bendri Pasaulinio vandenyno tarptautiniai tyrimai pradėti 1882–83 (pirmieji Poliariniai metai); Arktyje įkurta stočių, atlikti geofiziniai tyrimai. Antraisiais Poliariniais metais (1932–33) buvo tiriama laisvoji atmosfera. Tarptautiniais Geofiziniais metais (1957–58) Pasaulinis vandenynas buvo kompleksiškai tiriamas pagal suderintas programas. 1957 įsteigtas Okeaninių tyrimų mokslinis komitetas (SCOR). 1960 Paryžiuje įsteigta Tarptautinė okeanografijos komisija (IOC) koordinuoja jūrų tyrimus per globalines ir regionines tyrimų programas (pvz., vandenyno ir klimato sąveikos tyrimai, jūrų aplinkos švaros priežiūra ir kita). Komisija kartu su Pasaulio meteorologijos organizacija sukūrė Integruotą Pasaulinio vandenyno stočių globalinę sistemą (IGOSS), kuri nuo 1961 išplėtė ir patobulino stebėjimų tinklą. 1972 pradėta rinkti batitermografinius duomenis, kuriamos specialios programos. Pagal tarptautinį geofizinį bendradarbiavimą vykdomų tyrimų rezultatai paskelbti 1959 pirmajame tarptautiniame okeanografijos kongrese Niujorke ir 1966 antrajame Maskvoje. Fundamentalieji 20 a. antros pusės okeanologijos darbai: atrasta giluminės ekvatorinės priešsrovės (Ramiajame vandenyne Cromwellio, Atlanto – Lomonosovo, Indijos – Tarejevo), sinoptiniai sūkuriai (atmosferos ciklonų ir anticiklonų prototipai), povandeniniai akustiniai kanalai (vandens sluoksniai, kuriuose garso bangos gali sklisti didžiulius atstumus), vandenynų vidurio kalnagūbrių ir giliųjų lovių sistemos, didžiuliai naftos ir kitų naudingųjų iškasenų ištekliai, iki tol nežinoma giliavandenė flora ir fauna; paaiškėjo, kad vulkanizmo procesų srityse kelių kilometrų gylyje, kur iš dugno veržiasi karšti šaltiniai, gyvena daug organizmų rūšių (kai kurie gyvūnai gali būti milžiniško dydžio).
Lietuvoje plėtojami Baltijos jūros ir Kuršių marių tyrimai (Baltijos jūros tyrimai).
476