Òksfordo sjūdis, 19 a. Anglikonų Bažnyčios atšaka.
Svarbiausi bruožai
Svarbiausi bruožai – dvasinės tarnystės, ypač vyskupo, kaip Bažnyčios atramos, reikšmės pabrėžimas, vadovaujančių dvasininkų apaštališkosios įpėdinystės, mokymo apie Krikšto ir kitų sakramentų nuteisinamąją galią, apie Mišių aukos sampratą bei kūniškąjį Jėzaus Kristaus buvimą sakramente laikymasis. Praktikavo išpažintį ir ostijos garbinimą. Dėl liturgijos ir ritualų sureikšminimo Oksfordo sąjūdžio šalininkai dar buvo vadinami ritualininkais.
Istorija
Oksfordo sąjūdžiui atsirasti didelę įtaką turėjo 19 a. išplitusios romantizmo idėjos (mitologinė mokykla) ir siekis priešintis liberalizmui, modernizmui bei įsigalėjusiam valstybės kišimuisi į Bažnyčios reikalus. Oksfordo sąjūdžio pradžia sutapo su britų valdžios sprendimu kontroliuoti kai kurių vyskupijų pajamas. Tam pasipriešinę Oksfordo dvasininkai J. Keble’is, R. H. Froude’as ir J. H. Newmannas 1833 įkūrė Bažnyčios draugų asociaciją (Association of Friends of the Church); savo siekius ir idėjas išdėstė raštų rinkinyje Laiko traktatai (Tracts of the Times 1833–1841; dėl šio leidinio Oksfordo sąjūdžio šalininkai dar vadinami traktatininkais).
Nuo 1837–40 ėmė didėti įtampa tarp Oksfordo sąjūdžio ir protestantiškųjų anglikonų. Oksfordo sąjūdžio vadovas J. H. Newmannas Anglikonų Bažnyčios išpažinimą, išdėstytą knygoje 39 straipsniai (Thirty-Nine Articles), aiškino pagal Katalikų Bažnyčios mokymą. Kitas Oksfordo sąjūdžio šalininkas W. G. Wardas Katalikų Bažnyčią pavadino Bažnyčios pirmavaizdžiu; tai Oksfordo sąjūdį labai priartino prie Katalikų Bažnyčios ir paskatino daugelį narių pereiti į katalikybę. Anglikonų Bažnyčioje likusiems Oksfordo sąjūdžio šalininkams ėmė vadovauti hebrajų kalbos profesorius E. B. Pusey.
Oksfordo sąjūdis ėmė nykti, įsiliedamas į platesnį vadinamųjų anglokatalikų (sąvoka pirmą kartą pavartota 1849) judėjimą (anglokatalikybė).
473
-Traktatų atgimimo sąjūdis; -traktatininkai