okuliaras: a – Kellnerio, b – plačiakampis; F – okuliaro židinys, H – pagrindinė plokštuma, 2u – regos lauko kampas
okuliãras (lot. ocularis – akių, akinis), optinio prietaiso (mikroskopo, teleskopo, žiūronų) dalis atvaizdui, sukurtam prieš jį esančios optinės sistemos (objektyvo), stebėti. Sudarytas iš kelių (paprasčiausi iš 2, sudėtingesni iš 4–8) lęšių. Okuliaras padidina objektyvo ar kitos optinės sistemos sukurtą daikto atvaizdą. Pagrindiniai okuliaro parametrai: židinio nuotolis, didinimas, regos lauko kampas. Okuliarai skirstomi pagal aberacijų ištaisymą (achromatinius, neiškraipytos atvaizdo plokštumos), pagal regos lauko didumą (normalaus regos lauko, mažiau kaip 55°, didesnio, nuo 55° iki 70°, plačiakampius, daugiau kaip 70°), pagal atstumą iki atvaizdavimo plokštumos (didelio atstumo). Nuo naudojamos atvaizdavimo sistemos priklauso okuliaro nuotolis nuo pradinio atvaizdo: stebint objektą akimi šis nuotolis turi būti mažesnis už okuliaro židinio nuotolį, kad būtų sukurtas menamasis atvaizdas, jei atvaizdas sudaromas fotografinėje plokštelėje, nuotolis didesnis už okuliaro židinio nuotolį, kad atvaizdavimo plokštumoje būtų sukurtas realus daikto atvaizdas.
Pirmąjį vieno lęšio okuliarą teleskope 1609 panaudojo G. Galilei. 17 a. pabaigoje–18 a. okuliarus sukūrė Ch. Huygensas ir Jesseʼis Ramsdenas (Huygenso okuliare geriau ištaisyta chromatinė aberacija). Paplitęs Kellnerio okuliaras (beveik nėra chromatinės aberacijos, lauko kreivis mažesnis negu Ramsdeno okuliaro). Ortoskopiniame okuliare sumažintos visos aberacijos ypač distorsija (dažniausiai naudojamas mikroskopuose ir kituose matavimo įtaisuose).