okupãcija (lot. occupatio – užėmimas), tarptautinėje teisėje – teritorijos, kuri iki tol nepriklausė jokiai valstybei (suverenui), užėmimas (lotynų kalba occupatio terra nullius). Yra vienas istorinių taikių teritorijos įgijimo būdų (kiti: perleidimas, senatis, natūralus teritorijos padidėjimas, priteisimas). Okupacijos teisė pirmiausia taikyta neapgyventiems kraštams, saloms, Didžiųjų geografinių atradimų ir kolonializmo laikotarpiu taip pat teritorijoms, kurių gyventojai nebūdavo sukūrę akivaizdaus valstybės tipo teritorinio visuomeninio darinio (pavyzdžiui, kai Didžioji Britanija okupavo Australiją); be to, buvo galima okupuoti kito suvereno apleistą teritoriją. Okupuoti galėjo tik valstybė, analogiški privačių asmenų veiksmai jokiai valstybei teisės į teritoriją nesuteikdavo. Vien teritorijos atradimas ar netgi simbolinis jos paskelbimas priklausančia kuriam nors suverenui po 15–16 amžiaus jau nebuvo laikomas pakankama jos įgijimo sąlyga, o tik pretenzijų į teritoriją pareiškimu. Kad kraštas būtų laikomas įgytu ar perimtu, jis turėjo būti veiksmingai (atvirai, nuolat ir taikiai) kontroliuojamas, tai yra šioje teritorijoje neturėjo būti jokios kitos aukščiausios valdžios, kontrolė turėjo būti nuolatinė (ne epizodinė), apie ją turėjo žinoti kitos valstybės. Yra teritorijų, kurių okupuoti negalima iš principo, nors jos ir negyvenamos; tokios teritorijos turi specialų teisinį režimą (atviroji jūra, Antarktida, dangaus kūnai). 21 amžiaus pradžioje okupacija kaip teritorijos įgijimo būdas beveik neįmanomas (visi Žemės sausumos plotai formaliai yra padalyti).
73