okupacinis režimas

okupãcinis režmas, tarptautinėje teisėje – okupuojančios valstybės pareigas ir teises okupacijos laikotarpiu numatančios teisės normos. Pagrindinis tikslas – apsaugoti okupuotos teritorijos gyventojų interesus. Okupacinį režimą reglamentuojantys tarptautinės humanitarinės teisės svarbiausi šaltiniai: 1899 ir 1907 Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (Sausumos karo įstatymų ir papročių taisyklių sąvadas), 1949 Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu ir 1977 Ženevos konvencijų papildomas protokolas dėl tarptautinio ginkluoto konflikto aukų apsaugos (Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos). Pagal šių aktų nuostatas, okupanto svarbiausia pareiga – okupuotoje teritorijoje garantuoti kiek įmanoma normalų tomis sąlygomis ten esančių asmenų gyvenimą. Okupantas privalo atkurti ir palaikyti viešąją tvarką ir saugumą, garantuoti medicinos ir higienos įstaigų bei tarnybų veiklą, rūpinimąsi vaikais bei švietimu. Okupantui draudžiama versti prisiekti jam ištikimybę, versti okupuojamosios šalies gyventojus tarnauti okupanto ginkluotosiose pajėgose ar reikalauti kitaip prisidėti prie karinių operacijų, t. p. draudžiama verbavimo į ginkluotąsias pajėgas propaganda. Okupantas negali okupuojamosios teritorijos gyventojų individualiai ar kolektyviai deportuoti iš užimtos teritorijos, t. p. atkelti čia savo šalies gyventojų. Okupantas privalo gerbti ir garantuoti pagrindines žmogaus teises, griežtai draudžiama imti įkaitus ar taikyti kolektyvines bausmes. Asmenys kolektyviai gali būti laikinai sulaikomi tik nustatytais atvejais ir pagal griežtas taisykles, jiems taikomas internuotųjų režimas (internavimas), panašus į karo belaisvio režimą. Ribojama galimybė panaudoti okupuotos teritorijos gyventojus priverstiniams darbams, teisė nusavinti nuosavybę (iš dalies galima nusavinti tik valstybės nuosavybę, nekilnojamieji daiktai gali būti tik administruojami). Okupantas gali pagal iki tol galiojusius mokesčių įstatymus įvesti papildomus mokesčius ar rinkliavas, skirtas okupuotos teritorijos administravimo išlaidoms dengti. Okupantas privalo gerbti okupuotos valstybės įstatymus, juos keisti tik esant karinei būtinybei, papildomi įstatymai ar kiti aktai t. p. gali būti leidžiami kai tai neišvengiama. Okupantas neturi teisės keisti okupuotos valstybės pareigūnų (įskaitant teisėjų) statuso, išimtiniais atvejais gali juos atleisti, kita vertus, pareigūnai neprivalo toliau eiti savo pareigų. Griežtai reglamentuojama okupanto teisė išleisti papildomus baudžiamuosius įstatymus, garantuojamos baudžiamąja tvarka persekiojamų asmenų teisės į gynybą ir teisingą teismą. Okupantas privalo sudaryti sąlygas veikti Raudonojo Kryžiaus nacionalinės draugijos atstovams ir civilinės gynybos organizacijoms, t. p. sudaryti sąlygas priimti paramą iš tarptautinių humanitarinių organizacijų, jeigu gyventojai nepakankamai aprūpinami. Okupacinio režimo įgyvendinimą prižiūri valstybės globėjos. 21 a. pradžioje okupacinio režimo reguliavimas daugiausia problemų kelia užsitęsusių okupacijų (Gazos Ruožas / Vakarų Krantas), t. p. transformacinių okupacijų metu.

73