Olándija (Holland), istorinė sritis Nyderlandų valstybėje. Administraciškai suskirstyta į Šiaurės ir Pietų Olandiją.
Olandijos grafystė atsirado 9 a., buvo Šventosios Romos imperijos dalis. Pavadinimas, manoma, nuo Holtlando (flamandų kalba miškinga žemė) vietovės prie Dordrechto. Po vikingų antpuolių 10 a. vietos grafų valdžia atsikūrė. 922 Karolingų dinastijos Prancūzijos karalius Karolis III Naivusis feodo teisėmis patvirtino Olandiją grafui Dirkui I, kurio palikuoniai valdė iki 1299. Jie savo valdas plėtė prisijungdami į šiaurę gyvenančių fryzų bei rytuose buvusios Utrechto vyskupijos žemes; 13 a. Olandijos ribos iš esmės nusistovėjo. 1170 Olandijos landšaftą labai pakeitė potvynis, dėl kurio susidarė IJsselio ežeras.
1234–56 valdęs grafas Vilhelmas II ypač skatino pradėti dirbti visiškai neliestas žemes, statyti pylimus, miestų ir prekybos plėtrą. 1345 mirus grafui Vilhelmui IV dėl įpėdinystės kilo aristokratijos ir turtingųjų miestiečių kova. Tuo pasinaudojusi valdžią užgrobė vokiečių kilmės Vitelsbachų giminė. Jos atstovai valdė Olandiją, Zelandiją ir Hainaut iki 1433, kai šias žemes prisijungė Burgundijos hercogas Pilypas III Gerasis. Burgundijos sudėtyje Olandijos plėtra spartėjo, kraštas buvo labai urbanizuotas, intensyvėjant prekybai kilo gyventojų gerovė.
1477 Olandija su Burgundija atiteko Habsburgams. 1572 Olandija ir Zelandija tapo Nyderlandų sukilimo prieš Ispanijos Habsburgus centru, Briellės uoste įkurta pirmoji jūrų gezų nuolatinė bazė. 17 a. Olandija klestėjo, Amsterdamas buvo didžiausias Europos prekybos centras. Olandija buvo vyraujanti Jungtinių Provincijų dalis, daugelyje Europos kalbų abiejų politiniai vienetų pavadinimai pradėti tapatinti (didele dalimi tradicija išliko iki 21 a. pradžios). Po 19 a. pradžios Napoleono karų Olandija tapo Nyderlandų karalystės dalimi, 1840 suskirstyta į Šiaurės ir Pietų Olandijos provincijas. 21 a. pradžioje jos išlieka Europoje vienu tankiausiai gyvenamų regionų.