Olándijos kãras, Prancūzijos ir Olandijos vadovaujamų valstybių koalicijų karas (1672–78). Karo iniciatorė – Prancūzija, kuri siekė sutvirtinti savo hegemoniją Europoje ir susilpninti Olandiją. 1670 Prancūzija sudarė prieš Olandiją nukreiptą sąjungą su Anglija, 1672 – su Švedija. 1672 Anglija pradėjo karą jūroje (Anglijos–Olandijos karai), Prancūzija – sausumoje. Prancūzijos kariuomenė (vadai Louis II de Condé, Turenne’as) užėmė kelias stiprias olandų tvirtoves ir įsiveržė į šalies gilumą, grasindama Amsterdamui. Įsiveržusią į šalį Prancūzijos kariuomenę olandai sustabdė atidarę užtvankų šliuzus ir užtvindę dalį teritorijos. Olandijos kariuomenės vadu buvo paskirtas Vilhelmas III Oranietis. 1673–74 sudaryta antiprancūziška koalicija; į ją įstojo Šventoji Romos imperija, kai kurios vokiečių žemės (Brandenburgas ir kitos), Ispanija, Danija; 1674 iš karo pasitraukė Anglija. Prancūzijos kariuomenės nesėkmės prie Reino, Švedijos – Pomeranijoje privertė Prancūziją pradėti derybas. Pagal 1678–79 Nijmegeno taikos sutartis Prancūzija sutiko išvesti kariuomenę iš užimtų Olandijos vietų, bet jai buvo paliktos kai kurios teritorijos (tarp jų Franche-Comté). Prancūzija sutvirtino savo hegemoniją Europoje.
2271