Olándijos kolonijnė impèrija, Olandijos valdų – kolonijų, protektoratų ir kitų teritorijų – visuma.
Imperijos kūrimasis
Olandijos kolonijinė imperija pradėjo kurtis 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje. Dėl geografinių atradimų (1492 Amerikos, 1498 jūrų kelio į Indiją ir kitų) Nyderlandai atsidūrė prie didžiųjų prekybos kelių į Naująjį Pasaulį. 16 a. Nyderlanduose plėtojosi prekyba, laivininkystė, kūrėsi manufaktūros. Ispanijos valdžia varžė krašto ūkinę ir politinę raidą. Per Nyderlandų nepriklausomybės karą (1579–1609) Šiaurės Nyderlandai išsivadavo ir tapo nepriklausoma valstybe – Olandija. Dar vykstant išsivaduojamajam karui 16 a. pabaigoje Olandijoje prasidėjo ūkinis ir kultūrinis pakilimas, olandai vis labiau ėmė varžytis su portugalais, ispanais, vėliau ir kitomis tautomis dėl naujų prekybos kelių ir žemių.
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje olandai susidomėjo Pietryčių Azija, kurioje nuo 16 a. pradžios įsitvirtinti siekė ir portugalai. Iš pradžių olandai, kaip ir portugalai, siekdami kontroliuoti tarptautinę prekybą ir jūrų kelius, bet turėdami ribotus žmonių išteklius, užjūrio kraštuose daugiausia kūrė tik prekybos punktus ir fortus. 1596 olandai pasiekė Indonezijos salyną ir įkūrė atramos punktus Molukų salose, Bandos saloje, Bantamo kunigaikštystėje (Vakarų Java), Malakos pusiasalyje. Indonezijos salyne įkurtai valdai prigijo Olandijos Indijos (Indonezijos) pavadinimas. 1598 Indijos vandenyne buvo užimta Mauricijaus sala (pradėta kolonizuoti 17 a. viduryje). 1598–1601 O. van Noortas apiplaukė pasaulį (pirmasis iš olandų).
1602 olandų pirkliai įkūrė Olandijos Ost Indijos bendrovę, kuriai valstybė suteikė prekybos monopolio teisę nuo Gerosios Vilties kyšulio (Pietų Afrika) iki Kinijos ir Japonijos. 17 a. pradžioje olandai beveik visiškai išstūmė portugalus iš Molukų, atrado Australiją (1606), bet joje neįsitvirtino. 1609 anglų jūrininkas H. Hudsonas, tarnavęs Olandijos Ost Indijos bendrovėje, bandė ieškoti Šiaurės jūrų kelio į Indiją ir Kiniją. 1610 Olandijos valdų centru Pietryčių Azijoje ir Olandijos Ost Indijos bendrovės būstine tapo Batavija (dabartinė Džakarta). 17 a. pirmoje pusėje olandai išstūmė portugalus beveik iš visos Indijos (1616 iš Kožikodės, 1658 – Ceilono, 1660 – Negapatamo, 1663 – Kočino ir kitų vietovių). 17 a. 3 dešimtmetyje keli olandų prekybos punktai buvo įkurti Persijos įlankos rajone. 1641 olandai, galutinai išstūmę anglus, įsitvirtino Malakoje. Olandai karine jėga ir diplomatija monopolizavo prieskonių (cinamono, pipirų, muskato, gvazdikėlių) prekybą Indonezijos salyne. 1641 jie įsikūrė ir iš kinų atimtoje Taivano saloje. 1642–43 olandų keliautojai atrado Tasmaniją, Naująją Zelandiją. 1641, Japonijai užsidarius nuo užsieniečių, tik olandų ir kinų pirkliams buvo leista prekiauti viename jos uoste (Nagasaki).
17 a. pradžioje olandai pradėjo skverbtis ir į Ameriką. 1616 jie įkūrė atramos punktą Essequibo upės saloje (Gajana). 1621 prekybai su Amerika Olandija įkūrė Vest Indijos bendrovę. 1626 Šiaurės Amerikoje buvo įkurta Olandijos Naujųjų Nyderlandų kolonija (centras Naujasis Amsterdamas, dabartinis Niujorkas). 17 a. 3 dešimtmetyje Vest Indijos bendrovė įsigijo didžiąją dalį Gajanos teritorijos. 1630 olandai iš portugalų atėmė dalį Brazilijos pakrantės (Pernambuco kapitoniją). 17 a. 4 dešimtmetyje Karibų jūros baseine iš ispanų jie atėmė Arubą, Curaçao, Bonaire’ą, Sint Eustatijaus salą, Sabą, Sint Maarteno (Saint-Martino) pietinę dalį, Saint Thomasą, Saint Johną, Saint-Croixą, Tobagą. 1655 Šiaurės Amerikoje olandai užėmė švedų Delavero koloniją, kurią prijungė prie Naujųjų Nyderlandų kolonijos.
Olandijos kolonijinės imperijos žemėlapis
Olandai, būdami suinteresuoti vergų iš Afrikos į Ameriką prekyba, iš portugalų Vakarų Afrikoje 1624 atėmė Siera Leonę, 1641 – San Tomė, Luandą ir kitas valdas. 1645 Olandijos Ost Indijos bendrovė, siekdama apsaugoti jūrų kelią į Aziją, įsitvirtino Šventosios Elenos saloje, 1652 įkūrė Kaapo koloniją (Pietų Afrika). To meto Olandijos prekybos laivynas buvo beveik 2 kartus didesnis už Anglijos ir Prancūzijos laivynus kartu. 17 a. viduryje Olandijos kolonijinė imperija pasiekė galybės viršūnę.
Imperijos įtakos mažėjimas ir jos valdų konsolidacija
17 a. viduryje Olandija, plėtodama kolonijinę ekspansiją ir tarptautinę prekybą, susidūrė su galingais varžovais – Anglija, vėliau ir Prancūzija. Nesutarimai su Anglija peraugo į Anglijos–Olandijos karus (1652–54, 1665–67 ir 1672–74). Per juos Olandija neteko Naujųjų Nyderlandų (mainais už tai gavo Surinamą Pietų Amerikoje), Šventosios Elenos salos ir kai kurių valdų Vakarų Afrikoje. 1648 portugalai atsiėmė Luandą ir San Tomė, 1654 – Brazilijos pakrantę. 1661 Kinija galutinai išstūmė olandus iš Taivano. 1664 prancūzai užėmė Gvianą (olandų nuo 1654), 1676 – Tobago salą. Olandų laimėjimai (iki 1658 buvo užimtas Ceilonas, iki 17 a. pabaigos – Molukai ir Malakos pusiasalis) šių praradimų negalėjo kompensuoti. Olandijos, kaip pirmaujančios jūrų valstybės, vaidmuo sumažėjo.
18 a. Olandijos kolonijinės imperijos įtaka toliau menko. Daug nuostolių Olandijos kolonijinei imperijai atnešė Ispanijos įpėdinystės karas (1701–14); 1710 Prancūzija užėmė Mauricijaus salą. Per 1780–84 Didžiosios Britanijos–Olandijos karą Olandija neteko kai kurių valdų Indijoje (Negapatamo ir kitų), Gajanos. Olandija buvo priversta leisti britams prekiauti Indonezijos salyne. Šiuos teritorinius praradimus iš dalies kompensavo 18 a. olandų išplėsta Kaapo kolonija, jie įsigalėjo Javos saloje ir Sumatros salos pietinėje dalyje.
1795 Prancūzija okupavo Olandiją ir jos vietoje įkūrė satelitinę Batavijos respubliką. Tuo pasinaudojusi 1795–96 Didžioji Britanija užėmė Kaapą, Ceiloną, Malaką, Molukus, valdas Indijoje, Surinamą ir Olandijos Antilų salas. 1799 Ost Indijos bendrovė bankrutavo, o jos valdas Indonezijos salyne už 134 mln. guldenų įsigijo Batavijos vyriausybė. 1802 Didžiosios Britanijos–Prancūzijos sutartimi Batavija atgavo visas britų okupuotas teritorijas (išskyrus Ceiloną). 1806 Prancūzija vietoj Batavijos respublikos įkūrė Olandijos karalystę, kurią 1810 prijungė prie Prancūzijos. 1806 Didžioji Britanija vėl užėmė Ceiloną. Olandija prarado beveik visą prekybos laivyną. 1814, žlugus Napoleono Prancūzijai, Didžiosios Britanijos–Olandijos sutartimi Olandijai buvo grąžinta dauguma jos kolonijų (išskyrus Kaapą ir Ceiloną). 1824 Didžiosios Britanijos–Olandijos sutartimi Olandija Pietryčių Azijoje atsisakė Malakos ir valdų Indijoje, britai – faktorijų Sumatros ir Bandos salose. Olandija t. p. pripažino Ačės (Sumatros sala) nepriklausomybę ir Didžiosios Britanijos suverenitetą Singapūro salai, kurią britai nusipirko iš Johoro sultono. 19 a. prie Olandijos kolonijinės imperijos buvo prijungta Borneo (Kalimantano), Celebeso (Sulawesi) ir kitos Indonezijos salyno salos.
19 a. pirmoje pusėje Olandijoje prasidėjo pramonės perversmas. Be pramoninių prekių, į kolonijas imta eksportuoti kapitalą (daugiausia buvo investuojama į gamtos išteklių gavybą). Į jas kėlėsi metropolijos gyventojai. Žaliavoms perdirbti buvo statomi fabrikai. Pelnas iš Indonezijos sudarė apie 25 % Olandijos biudžeto. 19 a. pabaigoje kolonijose paspartėjo kapitalizmo plėtra. 20 a. pradžioje jose buvo leista užsienio bendrovių veikla. Olandijos vyriausybė ėmė kolonijose vykdyti vadinamąją etišką politiką – deklaravo moderniosios visuomenės kūrimą, švietimo sistemos tobulinimą, ūkio plėtrą. Nors kolonijinė valdžia ir neskatino, bet pamažu kolonijose pradėjo formuotis vakarietiško tipo vietos buržuazija, inteligentų sluoksnis.
20 a. pradžioje Indonezijos salyne buvo aneksuotos paskutinės valstybės – Ačė (1908) ir Bali (1909). 20 a. 3 dešimtmetyje Olandijos Indija (Indonezija) apėmė visą Indonezijos salyną (išskyrus Didžiosios Britanijos koloniją Sarawaką Kalimantane ir Portugalijai priklausantį Rytų Timorą) ir Irian Baratą – Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį, kurią Olandija kontroliavo 1919–68. 1907 buvo galutinai nustatyta Olandijos ir Portugalijos valdų Timore siena. Siekdama neutralizuoti indoneziečių nepasitenkinimą, Olandija 1916 įkūrė Liaudies tarybą, kuriai suteikė teisę svarstyti mažiau svarbius krašto vidaus gyvenimo klausimus. Tai netenkino kai kurių politinių veikėjų. 1926–27 Javoje ir Sumatroje įvyko sukilimai, kuriuos kolonijinė valdžia numalšino.
Imperijos žlugimas
Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) 1940 05 Olandiją okupavo Vokietija, 1942 Indoneziją – Japonija. Siekdama indoneziečių paramos, Japonijos valdžia padarė nuolaidų jų elitui; 1943 įkūrė savanorių kariuomenę. Karui artėjant prie pabaigos, matydama neišvengiamą pralaimėjimą, Japonija 1944 Indonezijai suteikė savivaldą, 1945 08 – nepriklausomybę. Po karo Olandija bandė jėga atkurti savo valdžią Indonezijoje. Šie jos veiksmai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos buvo įvertinti kaip agresija. 1949 Olandija buvo priversta pripažinti Indonezijos nepriklausomybę (išskyrus Vakarų Naująją Gvinėją, kurios statusą susitarta spręsti vėliau).
Indonezijos praradimas ir nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas paskatino Olandiją peržiūrėti santykius su kolonijomis; 1954 lygiateisiais jos karalystės nariais tapo Olandijos Gviana (Surinamas) ir Olandijos Antilai. 1963 Indonezija paskelbė Vakarų Naujosios Gvinėjos aneksiją. 1975 nepriklausoma valstybe pasiskelbė Surinamas. 2008 Olandijai iš buvusių kolonijinių valdų buvo likę tik Olandijos Antilai (plotas apie 1000 km2, apie 280 000 gyventojų; priklausė Arubos, Curaçao, Sabos, Sint Eustatijaus salos ir Sint Maarteno (Saint-Martino) salos pietinė dalis). 2010 Olandijos Antilai iširo, salos tapo atskirais Olandijos autonominiais vienetais.
-Nyderlandų kolonijinė imperija