Òlberso paradòksas, fotomètrinis paradòksas, tamsaus nakties dangaus reiškinys, nepaaiškinamas klasikinės fizikos išvadomis. Remiantis ikireliatyvistine kosmologija (statiškoje, tolydinėje ir begalinėje Visatoje žvaigždės tolygiai pasiskirsčiusios ir jų skaičius begalinis, žvaigždžių bendras šviesis nepriklauso nuo atstumo, kiekvieno žvilgsnio iš Žemės trajektorija pasibaigia kurios nors žvaigždės paviršiuje) kiekvienas dangaus taškas turėtų būti toks pat šviesus kaip žvaigždžių paviršius (kadangi Saulė t. p. žvaigždė – kaip Saulės). Šis reiškinys aiškinamas reliatyvistinės kosmologijos prielaidomis: Visatos amžius yra baigtinis, žvaigždės galėjo atsirasti ir vėliau negu Visata, bet jai nuolat plečiantis matomų žvaigždžių skaičius mažėja, nes Žemę pasiekia tik tam tikru atstumu nutolusių žvaigždžių šviesa.
Olberso paradoksą 17 a. pastebėjo ir aiškino J. Kepleris, E. Halley, 18 a. – Jeanas-Philippeʼas Loys de Chéseaux (Šveicarija). 1823 jį suformulavo H. W. M. Olbersas.