Òldenburgas (Oldenburg), 1180–1918 gyvavusi Vokietijos valstybėlė. Buvo prie Weserio upės žiočių. Sostinė – Oldenburgas.
Pirmieji žinomi Oldenburgo teritorijos grafai 12 a. buvo Saksonijos kunigaikščių vasalai. 13 a. jie daug kariavo su fryzais, Bremenu ir Münsterio vyskupais, prisijungė naujų valdų. 1448 Oldenburgo grafas Kristijonas buvo išrinktas Danijos karaliumi (karalius Kristijonas I; nuo 1450 dar ir Norvegijos, nuo 1457 ir Švedijos karalius, nuo 1460 Šlėzvigo kunigaikštis ir Holšteino grafas). 1454 jis perleido Oldenburgą broliui Gerhardui, kurio palikuoniai prisijungė dalį gretimos Fryzijos.
Kitaip nei gretimos Vokietijos valstybėlės Oldenburgas nenukentėjo per Trisdešimties metų karą (1618–48), nes buvo neutralus. 1667 Gerhardo linijai išmirus Oldenburgas atiteko Danijai. 1773 Danijos karalius Kristijonas VII perleido Oldenburgą tolimam giminaičiui Pavelui (nuo 1796 Rusijos caras Pavelas I) mainais už Holšteiną-Gottorpą. Šis jį 1777 atidavė pusbroliui Frydrichui Augustui, valdančiam Liubeko vyskupiją; Oldenburgas įgijo kunigaikštystės statusą. Nuo 1829 didžioji kunigaikštystė.
1854–1937 Oldenburgo teritorija buvo didžiausia, jam priklausė Liubeko-Eutino ir Birkenfeldo anklavai. 1853 jis tapo Šiaurės Vokietijos sąjungos, 1871 – Vokietijos imperijos dalis. 1919 Oldenburge, kaip ir kitur Vokietijoje, paveldima valdžia pakeista renkamąja, panaikintas Oldenburgo didžiojo kunigaikščio titulas. Po II pasaulinio karo prijungtas prie Žemutinės Saksonijos žemės.