Tabakov Oleg (rus. Олег Табаков; Olegas Tabakòvas) 1935 08 17Saratov 2018 03 12Maskva, rusų aktorius, teatro režisierius, pedagogas. 1957 baigė Maskvos dailės teatro mokyklą studiją. 1956–83 vaidino Maskvos teatre Sovremennik (1971–76 direktorius). 1974 Maskvoje įkūrė studiją (nuo 1992 – O. Tabakovo vadovaujamas teatras). Nuo 1983 vaidino ir Maskvos dailės teatre (nuo 1989 A. Čechovo vardo), nuo 2000 jo meno vadovas, nuo 2004 ir direktorius, nuo 1986 dėstė teatro mokykloje studijoje; profesorius (1987). Svarbesni vaidmenys: Miša, Olegas (V. Rozovo Amžinai gyvi 1956, Džiaugsmo beieškant 1957), Aleksandras (Paprasta istorija 1966, pagal I. Gončiarovą), Režisierius (Iš Lopatino užrašų 1974, pagal K. Simonovą), Salieri (P. Shafferio Amadeus 1983), Famusovas (A. Gribojedovo Vargas dėl proto 1992), Ivanas (O. Bogajevo Juoko kambarys 1998), Tartiufas (Molière’o Tartiufas 2004).
Oleg Tabakov
O. Tabakov. Pribytkovo vaidmuo (A. Ostrovskio Paskutinė auka 2003, režisierius Jurijus Jeriominas, scenografas Valerijus Fominas, kostiumų dailininkė Svetlana Kalinina; Glafira Firsovna – O. Barnet, A. Čechovo Maskvos dailės teatras)
Sukūrė daugiau kaip 120 kino (Olegas – Triukšminga diena 1961, režisieriai G. Natansonas, A. Efrosas, Nikolajus Rostovas – Karas ir taika 1965–67, režisierius S. Bondarčiukas, Vladimiras – Liepsnok, liepsnok, žvaigžde manoji 1970, režisierius A. Mitta, Oblomovas – Keletas dienų iš Oblomovo gyvenimo 1979, režisierius N. Michalkovas) ir televizijos (Valteris Šelenbergas – Septyniolika pavasario akimirkų 1973, režisierė T. Lioznova) vaidmenų, įgarsino animacinių filmų. Režisavo daugiau kaip 40 spektaklių Rusijoje ir užsienio šalyse. Vaidybai būdinga raiškus išorinis ir vidinis persikūnijimas, artistiškumas, tikslūs socialiniai ir psichologiniai akcentai, derinama įvairūs komiškumo atspalviai (nuo humoro iki šaržo, grotesko) ir dramatizmas. Parašė atsiminimų knygą Mano tikrasis gyvenimas (Moja nastojaščaja žizn′ 2000).