Oleśnica (Olesnicà), miestas Lenkijos pietvakariuose, Žemutinės Silezijos vaivadijoje, į šiaurės rytus nuo Vroclavo; apskrities centras.
Oleśnica
35 856 gyventojai (2021).
Oleśnicos didžioji dalis yra Oleśnicos upės (Oderio baseinas) kairiajame krante. Per Oleśnicą eina Varšuvos–Vroclavo plentas; geležinkeliai į Vroclavą, Kluczborką, Krotoszyną, Ostrów Wielkopolski. Sportinis oro uostas. Avalynės, metalo ir medienos apdirbimo, baldų, poligrafijos, maisto pramonė, automobilių dalių gamyba, geležinkelio riedmenų remontas, plastikų perdirbimas.
Architektūra
Miesto sienos liekanos (14 a. pirma pusė, 15 ir 16 a. perstatyta) su gotikiniais Vroclavo vartais. Renesansiniai rūmai su išlikusiais gotikiniais intarpais (statyti etapais 1542–1616, daug kartų modernizuoti; dabar muziejus).
Bažnyčios: gotikinės Šv. Jono (13 a. antra pusė, 14 a. antroje pusėje perstatyta, koplyčios, 1500–10, 1908 atstatyta), Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo (1505 sujungtos 2 bažnyčios, 1609, 1799 ir 1972 atnaujinta), vėlyvojo baroko Švenčiausiosios Trejybės 1744, 1962 remontuota). Klasicistinė rotušė (perstatyta iš gotikinės, apie 1410).
Istorija
Pirmą kartą paminėta 1189. Nuo 13 a. kaštelionijos centras. Miesto teisės nuo 1255. Nuo 13 a. pabaigos veikė monetų kalykla. 14 a. susidarė gausi žydų bendruomenė, 16 a. veikė kelios knygų hebrajų kalba spaustuvės. Nuo 1312 kunigaikštystės sostinė. Nuo 1329 priklausė Čekijai, nuo 1526 – Habsburgų imperijai, nuo 1742 – Prūsijos karalystei. Iki 1492 buvo Silezijos Piastų, vėliau – čekų Podebradiečių giminės, 1647–1792 – Viurtembergo kunigaikščių, vėliau – Hohencolernų nuosavybė (vokiškai vadinta Oelsu).
16–17 a. amatų, prekybos ir leidybos centras. 18 a. įsteigta audimo manufaktūrų, 19 a. – fabrikų. 1850 mieste dislokuota karinė įgula. 1868 iki Oleśnicos nutiestas geležinkelis.
Per II pasaulinį karą sugriauta 80 % miesto pastatų. 1945 perduota Lenkijai; Oleśnicos gyventojai vokiečiai perkelti į Vokietiją.
1945–75 ir nuo 1999 Oleśnica – apskrities centras.
2271
Oels