oliãvimai, šūksniai, šūksninės dainos arba instrumentiniai signalai piemenims susišaukti, Sekminių ryto šūksniai pramigusiam piemeniui išjuokti. Pramigusį piemenį išjuokti labiausiai mėgta Užnemunėje, kartais ir Šiaurės Lietuvoje – apie Mažeikius, Žagarę. Suvalkijoje piemuo pravardžiuotas spirgučiu, Žemaitijoje – ginaliu. Oliavimo pavadinimas kilęs iš garsažodžių: olia, olio, olo oolo, oli ololo, olialio, vai ola, vali vola, vati vola, violia, alio, alo, loo loo ir kitokių. Panašių garsažodžių yra ir kitų Europos tautų piemenų šūksniuose bei dainose: austrų (halarei), estų (elle, leelo), latvių (lalo), lenkų (hola), rumunų (alau, elaua), slovakų (helo).
Oliuojama ypatingu būdu – kuriuo nors vienu arba keliais pirštais virpinant gerklas. Dėl to išgaunamas savotiškas tremolo (arba triliavimas), dažnai vartojamas glissando. Oliuojama ne tik balsu, bet ir pučiamaisiais muzikos instrumentais: švilpynėmis, Sekminių rageliu, trimitu, rageliais, lamzdeliais, ožragiu. Muzikinė išraiška pagrįsta improvizacija. Ritmas nereguliarus, kartais galima aptikti tam tikras ritmo grupes. Kai kurie oliavimai sudaryti vien iš garsažodžių, kiti iš dviejų dalių – garsažodžių ir teksto (šios dalys tarpusavyje įvairiai derinamos). Panašus atlikimo būdas žinomas Albanijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Turkmėnijoje ir kitur.
L: Aukštaičių melodijos / parengė L. Burkšaitienė ir D. Krištopaitė Vilnius 1990; L. Liaudanskaitė-Surkienė Improvizacija folklore / Sekminių piemenų oliavimai: improvizacija kaip struktūra Vilnius 1999; L. Liaudanskaitė Oliavimai pavasario kalendorinių švenčių ir apeigų kontekste / Liaudies kultūra 2001 nr. 4.
1769