oligocènas (oligo… + gr. kainos – naujas), paleogeno periodo vėlyvoji epocha; geologinis skyrius, kurio sluoksniai susiklostė per šią epochą. Prasidėjo prieš 33,7 mln. m. ir baigėsi prieš 23,03 mln. metų. Oligoceną 1854 išskyrė H. E. Beirichas (Vokietija). Skiriami 3 (kai kuriose šalyse 2) oligoceno amžiai (aukštai). Europoje oligoceno klimatas buvo šiltas, klestėjo gyvūnija ir augalija (ypač paplito žiediniai augalai). Svarbią geologinę reikšmę turėjo jūrinių gyvūnų grupė − foraminiferai (ypač numulitai). Rasta ankstyvųjų primatų (tarpinių tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų primatų) fosilijų. Oligoceno nuogulos susidariusios daugiausia iš glaukonitinių kvarcinių smėlių, aleuritų, rečiau molių, karbonatų. Sembos pusiasalyje, Rytprūsiuose (Kaliningrado sritis) paplitę apatinio oligoceno Palvės svitos sluoksniai, susidarę iš 0,1−3,6 m storio tamsiai žalių kvarcinių glaukonitinių smėlių su fosforitų ir titnagų konkrecijomis, perklostyti gintaro gabalais, medienos, ryklių dantų liekanomis. Nuogulų pjūvį užbaigia tamsiai rudos spalvos molio sluoksnis, žymintis oligoceno apatinio aukšto pabaigą. Oligoceno pabaigoje sunyko gintaringų sakų pušų miškai. Lietuvoje oligoceno nuogulų neaptikta.
643