oligopòlija (oligo… + gr. pōleō – parduodu), rinkos struktūra, kai joje veikia tik keletas pardavėjų ir daug pirkėjų. Rinka laikoma oligopoline, jei keturiems didžiausiems pardavėjams tenka daugiau kaip 40 % visos rinkos pardavimo masto arba jei Herfindahlio ir Hirschmano indeksas yra didesnis kaip 2000. Pardavėjų oligopolininkų prekės gali būti homogeniškos (plieno, aliuminio gaminiai, gamtinės dujos ir kitos) arba diferencijuotos, besiskiriančios techniniais parametrais, dizainu, pakuote ir kitomis charakteristikomis (pvz., automobiliai, kompiuteriai, buitinė technika). Oligopolinės bendrovės gerai žinomos vartotojams, turi populiarius prekės ženklus. Kiekvienas pardavėjas užima pakankamai didelę rinkos dalį, o pirkėjai yra smulkūs ir tampa priklausomi nuo pardavėjų. Pardavėjai turi didesnę rinkos galią nei tobulosios konkurencijos rinkos sąlygomis ir gali daryti įtaką produkcijos ir paslaugų kainoms, ypač tuo atveju, kai jų prekės yra diferencijuotos. Ypatingos yra dvipusė oligopolija, kai pirkėjų rinkoje yra t. p. mažai (šiuo atveju jie kur kas mažiau priklauso nuo pardavėjų), ir duopolija. 21 a. pradžioje oligopolija būdinga daugeliui ekonominės veiklos rūšių: metalurgijos, naftos perdirbimo, elektrotechnikos, automobilių, baldų pramonei, didmeninei prekybai, kasybai, oro transporto paslaugoms ir kita.
Oligopolijos terminą pirmasis pavartojo Th. More’as knygoje Utopija (Utopia 1516). Oligopolijos atsiradimo viena svarbiausių priežasčių – didelės naujų pardavėjų patekimo į rinką kliūtys: sudėtingos ir brangios technologijos, didelės finansinės investicijos ekonominei veiklai vykdyti, masto ekonomija, griežtas rinkos valstybinis reguliavimas, kai licencijas veikti, pvz., judriojo (mobiliojo) ryšio paslaugų rinkoje gauna tik kelios bendrovės. Svarbiausias veiksnys, lemiantis oligopolininkų elgseną ir rinkos strategiją, yra jų konkurencija ir tarpusavio priklausomybė. Kiekviena bendrovė, nustatanti ar keičianti savo produkcijos kainą, pardavimo, investicijų mastą, reklamos išlaidas ir kitus rodiklius, susilaukia konkurentų reakcijos ir atsakomųjų veiksmų, kuriuos tenka numatyti ir įvertinti iš anksto. Nustatydami kainas pardavėjai oligopolininkai dažniausiai seka paskui rinkos lyderį (bendrovę, kurios užimama rinkos dalis pagal pardavimo mastą yra didžiausia). Rinkos lyderis nustato savo produkcijos kainą, kuri lemia jo didžiausią pelną, o kitos bendrovės (sekėjai) nustato tą pačią kainą ir parduoda tokį produkcijos kiekį, kuris lemia jų didžiausią pelną esant šiai kainai. Kainų konkurencija oligopolininkams nenaudinga: jeigu viena bendrovė sumažins kainas, konkurentai irgi ją sumažins iki to paties lygio (kitaip jie prarastų pirkėjus), dėl to galiausiai kiekviena bendrovė užims tokią pat rinkos dalį kaip ir anksčiau, bet gaus mažesnį pelną. Oligopolininkai konkuruoja tobulindami technologijas, gerindami produkcijos kokybę ir mažindami jos gamybos išlaidas, kurdami naujas prekes, aktyviau reklamuodamiesi, teikdami papildomas paslaugas vartotojams. Didinti kainas oligopolininkai gali tik susitarę tarpusavyje, dėl to jiems dažnai naudinga bendradarbiauti ir vienytis (nors tai prieštarauja vartotojų interesams). Konkuruojančioms bendrovėms sudarius kartelį ar susijungus į vieną didesnę bendrovę oligopolija gali virsti monopolija.
Oligopolijos tyrimai ekonomikos moksle išpopuliarėjo 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje, labiausiai prie jų prisidėjo E. H. Chamberlinas, J. K. Galbraithas, J. F. Nashas, P. A. Samuelsonas, R. Triffinas (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. A. Cournot (Prancūzija), H. von Stackelbergas (Vokietija). Oligopolijos analizės pradžia tapo duopolijos elgsenos matematinis modeliavimas (J. L. F. Bertrand’o modelis, A. A. Cournot modelis, H. von Stackelbergo modelis). 20 a. 3 dešimtmetyje E. H. Chamberlinas paaiškino oligopoliją kaip grupinę kelių konkurentų monopoliją diferencijuotų tos pačios rūšies prekių (pvz., automobilių) rinkose, kartu pripažindamas, kad ji gali susidaryti ir standartizuotos produkcijos rinkoje. J. K. Galbraithas teigė, kad oligopolija gali neigiamai paveikti vartotojus, bet skatina gamintojus racionaliai ūkininkauti, planuoti gamybą ir palaikyti didelius gamybos augimo tempus.