olmèkų kultūrà, Šiaurės Amerikos archeologinė kultūra. Gyvavo 1500–100 pr. Kr. dabartinėje Meksikoje: Tabasco ir Veracruzo valstijose. Atrado ir 1929 pavadinimą pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų archeologas H. M. Saville’is, radęs į majų kultūrą nepanašių dirbinių. Olmekų kultūra skirstoma į 3 laikotarpius: pirmąjį (1500–1200 pr. Kr.), antrąjį (1200–600 pr. Kr.) ir trečiąjį (600–100 prieš Kristų).
Olmekai vertėsi žemdirbyste (kukurūzai, pupelės, cukinijos, maniokai, batatai, persėjos, ilgmoliūgiai, pipirai, vilnamedžiai), žvejyba, medžiokle (paukščiai, vėžliai, triušiai, oposumai, elniai), paukštininkyste (kalakutai), lydimine žemdirbyste, naudojo požemines ir akveduko tipo drėkinimo sistemas (kai kurie akvedukai turėjo sakralinę reikšmę). Manoma, buvo susiskirstę į klases: elitą, amatininkus ir darbininkus.
Antrame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų olmekai statė piramides, šventyklas, rūmus, gyvenamuosius namus, laidojimo statinius, mozaika dengtas žaidimų ir ritualų aikšteles. Stačiakampiai gyvenamieji namai ręsti iš medžio, krėsti iš molio, dengti palmių lapais (neišliko). Iš akmens ir molio statyti miestai turėjo gatvių grindinį, vandentiekį. Gyvenvietės pagal svarbą skirstomos į 3 tipus: pirmojo (sostinės; dabar San Lorezo, La Venta), antrojo (plotas iki 25 ha; žymiausi – dabar San Antonio, Aupatekas, Loma del Sapote), trečiojo (kaimai, vienkiemiai; juose gyveno dauguma olmekų) tipo.
Svarbiausi miestai – San Lorenzo kompleksas (apima San Lorenso, Tenočtitlano ir Portrero Nuevo miestus; 55 ha plote gyveno apie 5000 žm.), La Venta (buvo religinis centras). Čia išliko molžemio statinių ansamblio griuvėsiai (statyta 4 etapais, 900–500 pr. Kr.): laiptuota Didžioji piramidė (33 m), ją supančios ant žemės pylimų įrengtos ritualinės aikštelės, laiptai, laidojimo statiniai, bazalto stulpai, akmeninės monolitinės skulptūros ir altoriai.
Olmekų skulptoriai meistriškai apdorodavo akmenį, sukūrė gigantiškų galvų (išliko 17 akmeninių kolosų San Lorenzo, La Ventoje, Tres Zapotese, 10–3 a. pr. Kr.), reljefinių plokščių, sarkofagų, iš vientiso akmens bloko iškaltų altorių, jiems būdinga monumentalios aptakios formos, raiški stilizacija. Savitų proporcijų, apibendrinta, kartais šaržiška smulkioji plastika – žmonių, dievų ir gyvūnų (jaguarai, beždžionės, ereliai) statulėlės iš terakotos, akmens ir pusbrangių akmenų. Kurta sienų tapyba (Juxtlaucos ola, 10–8 a. prieš Kristų). Buvo plėtojami dailieji amatai: stilizuotais ornamentais dekoruota baltojo, juodojo ir raudonojo molio keramika, meniška juvelyrika, ryškių spalvų tekstilė.
olmekų kultūros reljefinė skulptūra, kurioje vaizduojamas atnašaujantis žynys (10–6 a. pr. Kr.)
Olmekai pirmieji iš mezoamerikiečių naudojo hieroglifų, panašių į vajų (vajai) rašmenis, raštą. Vartojo dvidešimtainę skaičiavimo sistemą, nulį reiškiantį ženklą. Naudojo tikslius kalendorius: vadinamąjį trumpąjį (260 dienų) ir ilgąjį (ritualinis; 360 dienų). Trumpąjį kalendorių sudarė 14 mėn. po 13 dienų, ilgajame buvo 18 mėn. po 20 dienų. 52 metai sudarė 1 ritualinį ciklą. Mėnesius globojo dievai. Garbino apie 10 dievų, pagrindiniai – derlingumo, ugnies, lietaus dievai, sparnuotoji dvasia. Save kildino iš jaguaro, jam aukodavo aukas. Valdovo valdžia sakralizuota, buvo šamanų (šamanas). Olmekai naudojo kompasą, mokėjo nuleisti kraują, buvo paplitęs ritualinis rutulio žaidimas. Manoma, olmekų kultūros laimėjimus perėmė majai.
L: W. M. Ferguson, A. H. Rohn Mesoamerica’s Ancient Cities Niwot Colorado 1994; C. Magni Archéologie du Mexique: les Olmèques Paris 1999; A. VanDerwarker Farming, Hunting and Fishing in the Olmec World Texas 2006; C. Pool Olmec Archaeology and Early Mesoamerica Cambridge, New York 2007.
2972