Omãno dail
Šiaurės Omane rasta ankstyviausių (ketvirto–trečio tūkstantmečio prieš Kristų) paminklų: uolų tapybos, kapaviečių, vario kasyklų. Pietų Omano Dhofaro regione išliko pirmaisiais amžiais po Kristaus klestėjusių keturių miestų griuvėsių: al Balido, Sumhuramo (dabar Chor Rori), Vadi Davkaro, Šisro (dabar Vubaro), vadinamojo Smilkalų kelio (pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000). Čia aptikta bronzos (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) ir geležies (4 a. pr. Kr.–7 a.) amžiaus dirbinių: akmens ir žalvario įrankių, ginklų, keramikos, vario ir stiklo indų, papuošalų, monetų. Omanui atitekus arabų Kalifatui (7 a. pirmoje pusėje) iš pradžių dar buvo stiprios vietinės tradicijos. Paplitus islamui (9–10 a.) religija diktavo dailės raidą, ryšku rytinės Afrikos ir vakarinės Azijos įtaka. Įsivyravo visoms islamo šalims būdingi bruožai: statyta mečetės, mauzoliejai, rūmų kompleksai buvo dekoruojami įvairiaspalvio akmens mozaika, pusbrangių akmenų inkrustacija, akmens ir stiuko reljefais, profiliuotomis plytomis, medžio drožiniais. Svarbiausia dailės sritis – dailieji amatai (keramika, tekstilė, metalo dirbiniai, medžio drožiniai), jiems būdinga puošnumas, meistriškas atlikimas. Išsiskyrė savo reikmėms kurti liaudies dirbiniai, plėtoti didikams bei šventykloms tarnavę amatai; iš vario, bronzos, geležies, sidabro, rečiau aukso įvairia technika daryti ginklai, mečečių lempos, smilkyklės, indai, papuošalai, inkrustuoti brangiaisiais metalais, dekoruoti filigranu, damaskinažu, juodinimu. Rūmų ir šventyklų interjerus puošė rištiniai kilimai ir raštuoti bei siuvinėti audiniai. Klajokliai gyvulių augintojai nuo seno apdorojo gyvulių vilną, audė kilimus, palapines, kelioninius krepšius, gamino odinius indus skysčiams ir maistui. Keramika klestėjo sėslių genčių regionuose (šiauriniame Omane, Dhofare, Bahloje), auksakalystė (indai, ginklai, ypač tradiciniai kinžalai khanjars) – Maskate, Nazvoje, Musandame. Tekstilės centrai – Bahla, Ibri ir Chabura. Iš datulių palmių lapų pinami krepšiai. Ryškūs ir spalvingi tradiciniai moterų drabužiai, nešiojama daug auksinių ir sidabrinių papuošalų.
Šiuolaikinė dailė pradėta plėtoti tik 20 a. pabaigoje, 1976 įsteigus Nacionalinio paveldo ir kultūros ministeriją bei 1982 atidarius Dailės studiją. Joje rengiami dailininkai, instruktuojami amatininkai, gabiausi studentai siunčiami mokytis į Egiptą ir Iraką. Atidaryta muziejų (nuo 1974). 1988 Maskate pradėta rengti tarptautinės jaunųjų dailininkų bienalės, 1993 įsteigta Omano dailininkų draugija. Vyrauja realistinės pakraipos tapyba (pradininkas Anvaras Sonja, g. 1948, Rabha Mahmudas, Naima Addulla al Maimani), populiari abstrakčioji dailė (Nadira Mahmud, g. 1950, Musa Omaras, g. 1971, Enaamas al Lavati, Rašidas Abdulrahmanas, g. 1965, Hassanas Meeras, g. 1972) ir kaligrafinės kompozicijos (broliai Saudas, Chanisas ir Abdullah al Hunaini, Mohammedas Mehdi Džavadas, g. 1969, Mohammedas Fadilas al Hassni). Kuriama skulptūra (Ajubas al Baluši), grafika (Abdulas Nasseras al Saighas), fotografija (Chamisas al Rijami, Saidas Amuras al Harthi), plėtojamos skaitmeninės technologijos.
L: W. D. Peyton Old Oman London 1983.
2972
Omano kultūra